Amerikinis dvokūnas

Statusas

Į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2016 m.

Skiriamieji požymiai

Aroninių (Araceae) šeimos daugiametis augalas. Šakniastiebiai stori, iki 5 cm skersmens, bet paprastai gana trumpi. Stiebas iki 1,5 m aukščio. Augalai plačiai išsikeroja ir vienas individas gali užimti kvadratinio metro plotą. Lapai stambūs, paprastai 40–70 cm ilgio, šviesiai žali, blizgiu paviršiumi. Išaugina vieną, kartais 2–4, žiedynus. Žiedyną supa ryškiai geltonas, iki 45 cm ilgio papėdlapis. Žiedai susitelkę storomis, iki 25 cm ilgio burbuolėmis su daug smulkių žiedų. Žiedai gelsvai žali, vienalyčiai. Vyriškieji žiedai telkiasi burbuolės viršūnėje, moteriškieji – jos apačioje. Žydi anksti pavasarį, neišaugus lapams, paprastai balandžio arba gegužės mėnesį. Sultingos žalios uogos sunoksta liepos–rugpjūčio mėnesiais.

Kilmė ir bendras paplitimas

Amerikiniai dvokūnai savaime paplitę Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje, vidutiniškai šilto klimato srityse. Auga pelkėtuose miškuose, prie šaltinių, žemapelkėse ir kitokiose šlapynėse. Kaip svetimžemiai augalai, amerikiniai dvokūnai aptinkami tik Europoje. Gamtoje jų aptikta Airijoje, Belgijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje amerikinių dvokūnų gamtoje neaptikta, bet jų gali pasitaikyti dekoratyviniuose želdynuose, nes gėlių parduotuvėse šių augalų šakniastiebiais buvo prekiaujama. Lietuvos klimato sąlygos amerikiniams dvokūnams natūralizuotis ir plisti yra palankios. Jų gali pasitaikyti vidutinio drėgnumo ir šlapiuose miškuose aplink urbanizuotas vietoves.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Europoje amerikiniai dvokūnai buvo įveisti tikslingai kaip dekoratyviniai, anksti pavasarį žydintys drėgnų vietų augalai. Vaisius lesa ir sėklas platina paukščiai, jas lengvai išnešioja vanduo. Dažnai sudaro tankius sąžalynus ir nustelbia vietines rūšis. Didžiausią pavojų amerikiniai dvokūnai kelia pelkėtų miškų, žemapelkių ir tarpinių pelkių buveinėms. Invazijos paveiktose šlapynėse išnyksta ne tik induočiai augalai, bet ir dauguma samanų (Alberternst, Nawrath, 2002). Gali plisti ir upių pakrančių miškuose.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.