Japoninė reinutrė

Statusas

Informacija ruošiama

Skiriamieji požymiai

Rūgtinių (Polygonaceae) šeimos daugiametis, didelius kerus sudarantis žolinis, 1,5–2,5 m, kartais iki 3–4 m, aukščio augalas. Stiebas aiškiai bambliuotas, todėl primena bambuką, subrendęs būna tuščiaviduris, plikas su raudonomis dėmėmis. Nesubrendę arba pažeisti stiebai būna gerokai trumpesni, plonesni ir pilnaviduriai. Lapai dideli, apie 5–12 cm ilgio ir 4–10 cm pločio, kiaušiniški, platūs ir stori, lapų viršūnė staiga nusmailėjusi, o pamatas dažniausiai nukirstas. Lapkotis 1,5–3 cm ilgio. Lapų viršutinė ir apatinė pusės žalios, lapkotis šviesiai žalias. Žiedai smulkūs, balti ar gelsvi, labai retai šviesiai rausvi, susitelkę ilgais žiedynais. Žydi rudenį, rugsėjo–spalio mėnesiais.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšies savaiminis arealas apima Azijos rytinę ir pietrytinę dalis, įskaitant Japoniją, rytinius Kinijos regionus, Korėją. Japoninė reinutrė, kaip svetimžemis arba invazinis augalas, paplitusi beveik visoje Šiaurės Amerikoje, Europoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Europoje pradėta auginti 1848 m., į Šiaurės Ameriką atvežta ir dekoratyviniuose želdynuose pradėta auginti 1873 m.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje japoninės reinutrės, kaip didelius lapus turintys, sparčiai augantys ir nereiklūs augalai, pradėtos auginti XIX a. pabaigoje. Pirmą kartą sulaukėjusių šios rūšies augalų Lietuvoje 1935 m. aptiko P. Snarskis. Nemažas jų sąžalynas buvo rastas Juodkrantėje, Kuršių marių pakrantėje (Gudžinskas, 1999d). Japoninės reinutrės paplitusios visoje šalyje, ypač gausiai auga aplink didžiuosius šalies miestus – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, šiek tiek rečiau aptinkamos Žemaitijoje ir šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje. Auga medynuose, krūmynuose ir atvirose buveinėse. Dažnai iš apleistų sodybų želdynų plinta į įvairaus drėgnumo gretimus antropogeninius žolynus. Neretai aptinkamos pakelėse, dykvietėse, vandens telkinių pakrantėse, pamiškėse ar krūmynuose. Gerai auga įvairiuose dirvožemiuose, bet labiausiai tinka gana rūgštūs ir trąšūs dirvožemiai.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Japoninių reinutrių invazyvumą lemia jų gebėjimas augti įvairiose buveinėse ir spartus vegetatyvinis dauginimasis. Šie augalai auga įvairiose buveinėse, ištveria ilgas sausras, auga tiek trąšiuose, tiek nederlinguose ir netgi druskinguose dirvožemiuose (Martin et al., 2020b). Šakniastiebiai ištveria stiprius šalčius, o augalai atželia net iš nedidelių jo gabalėlių. Japoninės reinutrės nustelbia beveik visus vietinius augalus ir sunaikina buvusias augalų bendrijas. Jų šaknys pridaro žalos infrastruktūrai: ardo pastatų pamatus, sienas, kelius, užtvankas, vamzdynus ir melioracijos sistemas. Lietuvoje labiausiai plito su išmestomis sodų ir gėlynų atliekomis, o dabar dažniausiai plinta su rekultivavimui naudojamu šakniastiebiais užkrėstu dirvožemiu.

Kontrolė

Japoninių reinutrių naikinimas yra sunkus ir ilgai trunkantis procesas. Jos atsparios šienavimui ir geba ataugti iš giliai dirvožemyje esančių šakniastiebių ar jų dalių. Tyrimais nustatyta, kad taikant vieną specifinį augalo kontrolės metodą, visiškai išnaikinti šį augalą beveik neįmanoma. Geriausių rezultatų pasiekiama derinant cheminį ir mechaninį naikinimo metodus (Martin et al., 2020a). Herbicidais augalus galima apipurkšti arba jų įpilti į nukirsto stiebo ertmę. Visiškai sunaikinti šių augalų sąžalynus galima tik tinkamai parinkus visus įmanomus naikinimo būdus. Naikinimas trunka ilgai, per vieną augimo sezoną to padaryti neįmanoma. Japonines reinutres bandoma kontroliuoti naudojant grybus ir vabzdžius.

Naikinimo metodika

Informacija ruošiama

Galerija