Apželtkojis krabas

Statusas

Į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2016 m.

Skiriamieji požymiai

Priekrantinių krabų (Varunidae) šeimos vėžiagyvis. Apželtkojai krabai nedideli, beveik kvadratinė jų galvakrūtinė 10–12 cm pločio, bet paprastai pasitaiko individų su maždaug 7 cm pločio galvakrūtine. Visas plotis su ištiestomis kojomis gali būti iki 30 cm. Sveria nuo 70 g iki 200 g, kartais užauga iki 400 g svorio. Kūnas įvairių spalvų, bet dažniausiai rusvas, žalsvas ar rudas, su tamsesnėmis dėmelėmis. Būdingas požymis yra šeriais apaugusios žnyplės. Priekinėje ir šoninėje galvakrūtinės dalyse yra po keturis dygliukus.

Kilmė ir bendras paplitimas

Apželtkojai krabai savaime paplitę Rytų Azijoje, Geltonojoje ir Rytų Kinijos jūrose, į jas įtekančiose upėse ir jų estuarijose, įsikuria ryžių laukuose. Europoje pirmą kartą pastebėti 1912 m. Vokietijoje (Thurid, Brandis, 2011). Manoma, kad į Europą pateko su laivų balastiniais vandenimis. Dabar šių krabų aptinkama beveik visoje Europoje, daugiausia Elbės, Emso, Reino, Senos, Luaros, Žirondos ir kitų upių baseinuose. Dažnai aptinkami Juodojoje ir Azovo jūrose bei į jas įtekančių upių baseinuose. Rūšis taip pat yra patekusi į Šiaurės Ameriką (Lafontaine et al., 2008).

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje pasitaiko tik pavienių individų ir ilgalaikių populiacijų nesudaro. Pirmą kartą šalyje apželtkojis krabas buvo sugautas 1934 m. (Bacevičius, Gasiūnaitė, 2008). Dažniau jie sugaunami Baltijos jūros priekrantėje, pasitaiko beveik visose Kuršių mariose, bet šiaurinėje marių dalyje jie šiek tiek dažnesni.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Apželtkojai krabai beveik visą gyvenimą praleidžia gėluose ir apysūriuose vandenyse, tik daugintis grįžta į sūrius vandenis. Dauginasi vieną kartą gyvenime. Šių krabų lervoms normaliai vystytis reikia vandens, kurio druskingumas apie 20 ‰, o temperatūra daugiau kaip 12 °C. Krabai subręsta sulaukę 4–5 metų ir migruoja upėmis žemyn į sūrius vandenis. Apželtkojai krabai išneršia 250 000–900 000 ikrų, kuriuos patelės, nusileidusios į didesnes gelmes, nešioja apie keturis mėnesius. Po to patelės dažniausiai keliauja į estuarijas, kuriose iš ikrų išsirita lervos. Lervų stadijos apželtkojai krabai negali išgyventi gėlame vandenyje, todėl laikosi apysūriuose vandenyse. Po keleto nėrimųsi, užaugę iki kelių milimetrų dydžio krabų, jaunikliai pradeda migracijas aukštyn upe. Baltijos jūroje, dėl jos mažo druskingumo, apželtkojai krabai nesidaugina. Kadangi jie visaėdžiai, gali reikšmingai paveikti ekosistemas. Jie sunaikina žuvų ikrus, minta vėžiagyviais ir moliuskais. Šie krabai rausia gana gilius, iki 0,5 m gylio urvus, todėl gali skatinti upių krantų eroziją, gadinti hidrotechninius įrenginius. Azijoje apželtkojai krabai yra tarpiniai plaučių parazito (Paragonimus westermanii) šeimininkai, tačiau Europoje šios ligos sukėlėjo pernešimo atvejų nenustatyta.

Kontrolė

Efektyvių kovos priemonių su apželtkojais krabais nėra. Kadangi šie krabai Lietuvoje gausių ir ilgalaikių populiacijų nesudaro, specialių kovos priemonių taikyti nereikia. Sugautų krabų paleisti atgal į vandens telkinius negalima, juos reikia sunaikinti.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Nuotraukų autoriai: Žilvinas Putys, Gintautas Vaitonis
Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.