Aukštasis ailantas

Statusas

Į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2019 m.

Skiriamieji požymiai

Simarubinių (Simaroubaceae) šeimos lapuotis medis. Užauga iki 15–30 m aukščio. Laja plati, dažniausiai kūgiška, iki 15 m skersmens. Žievė pilka, rusva, negiliai suaižėjusi. Ūgliai stori, plaukuoti, gelsvai rudi. Lapai sudėtiniai, neporiniai plunksniški, 30–60 cm, kartais 90 cm, ilgio, 20–30 cm pločio, sudaryti iš 11–41 lapelio. Lapeliai priešiniai, pailgai kiaušiniški, su 2–4 stambiais liaukiniais danteliais. Rudenį lapai pagelsta arba po šalnų greitai nukrinta nepageltę. Žiedai smulkūs, nemalonaus kvapo, susitelkę ilgomis šluotelėmis. Sparnavaisis lancetiškas, abiejuose galuose nusmailėjęs, 3–4 cm ilgio ir apie 1,2 cm pločio, gelsvas, su viena sėkla ties viduriu. Žydi liepos mėnesį. Vaisiai sunoksta rugsėjo–spalio mėnesiais. Vaisius platina vėjas ir vanduo.

Kilmė ir bendras paplitimas

Aukštieji ailantai savaime paplitę Kinijoje. Buvo plačiai auginami dekoratyviniuose želdynuose ir dabar paplitę Europoje, Pietų ir Vakarų Azijoje, Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje. Pietų, Vakarų ir Vidurio Europoje aukštieji ailantai jau gana plačiai paplitę invaziniai medžiai. Aukštieji ailantai sparčiai plinta Lenkijoje.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje aukštieji ailantai auginami kolekcijose ir individualiuose želdynuose, tačiau tikslus auginimo mastas ir augalų gausumas nežinomi (Navasaitis, 2008). Dar visai neseniai jų sodinukus pardavinėjo keli medelynai. Gamtoje aukštųjų ailantų kol kas neaptikta, tačiau jie galėtų plisti, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje. Šių medžių sėklų į Lietuvą atsitiktinai gali patekti su transportu ir kroviniais iš įvairių Europos regionų.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Europoje aukštieji ailantai buvo sodinami miestų želdynuose, jais buvo želdinamos pakelės ir šlaitai, siekiant juos apsaugoti nuo erozijos. Sparnavaisius plačiai išnešioja vėjas ir vanduo. Ant transporto priemonių arba į krovinius patekusius vaisius žmonės išplatina atsitiktinai. Didžiausią pavojų aukštieji ailantai kelia vandens telkinių pakrančių ekosistemoms. Jie sudaro tankius sąžalynus, todėl nustelbia net tik daugumą vietinių medžių ir krūmų, bet ir daugelį žolinių augalų. Nustatyta, kad aukštųjų ailantų invazijos paveiktose teritorijose labai sumažėja rūšių įvairovė (Badalamenti et al., 2012).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.