Baltažiedė robinija

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2009 m.

Skiriamieji požymiai

Pupinių (Fabaceae) šeimos dažniausiai 10–15 m, bet kartais 25–30 m ,aukščio medis. Kamienas tiesus, dažnai žemai šakojasi, iki 1 m skersmens, giliai suaižėjusia rusvai pilka žieve. Mechaniškai ar ligų pažeisti medžiai augina daug šakninių atžalų. Ūgliai pliki, tik jauni nedaug plaukuoti, neaiškiai briaunoti, žalsvai arba rausvai rudi. Dygliai iki 2 cm, kartais iki 4 cm, ilgio, tvirti, atlinkę atgal, ant šakelių išlieka kelerius metus. Lapai sudaryti iš 9–25 kiaušiniškų lapelių. Žiedai balti arba vos gelsvo atspalvio, kvapūs, susitelkę 10–20 cm ilgio kekėmis. Ankštys 5–12 cm ilgio, rudai rausvos, plikos, su 3–15 sėklų. Žydi birželį, vaisiai sunoksta spalį. Sėklos iš ankščių byra per žiemą, o dalis ankščių nukrinta ir sėklas išbarsto tik kitų metų pavasarį ar vasaros pradžioje.

Kilmė ir bendras paplitimas

Savaiminis rūšies arealas apima pietrytinę Šiaurės Amerikos dalį. Tėvynėje auga kalnų žemesniųjų pakopų šlaituose įsikūrusiuose lapuočių miškuose. Į Europą baltažiedės robinijos buvo atvežtos 1601 m. ir pradėtos auginti Prancūzijoje. Gana greitai jos tapo populiariais dekoratyviniais medžiais ir jas imta sodinti parkuose, miestuose, pakelėse, o nuo XIX a. vidurio imtos sodinti miškuose, naudotos erozijos veikiamiems šlaitams ir smėlynams apželdinti. Taip pat sodintos kaip medingieji augalai. Dabar baltažiedės robinijos plačiai paplitusios didelėje Europos dalyje ir tapusios invaziniais medžiais. Plinta įvairiuose Azijos regionuose, Šiaurės ir Pietų Afrikoje, Naujojoje Zelandijoje, vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje.

Paplitimas Lietuvoje

Tikslių duomenų, kada baltažiedės robinijos pradėtos auginti Lietuvoje, nėra, bet žinoma, kad XIX a. pabaigoje Rytų Prūsijoje jos buvo dar labai retai auginamos (Abromeit et al., 1898). Labiausiai želdynuose jos paplito XX a. antrojoje pusėje. Lietuvoje sulaukėjusių baltažiedžių robinijų pirmą kartą buvo rasta 1958 m. Kaišiadorių r., miške prie Bačkonių parko (Gudžinskas, 1999b). Dabar baltažiedės robinijos paplitusios visoje Lietuvoje, tik Žemaičių aukštumoje jos gana retos. Ypač dažnos ir gausios pietinėje šalies dalyje ir Kuršių nerijoje. Dažniausiai įvairaus dydžio sąžalynais įsikuria pamiškėse, antropogeniniuose medynuose, šviesiuose spygliuočių miškuose, upių pakrantėse, smėlynuose, pajūrio kopose, dykvietėse, pakelėse.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Baltažiedės robinijos plačiai paplito ir jų invazija prasidėjo dėl to, kad buvo sodinamos ne tik želdynuose, bet ir gamtinėse buveinėse. Jos labai sparčiai dauginasi vegetatyviniu būdu ir užima didelius plotus. Subrandina daug sėklų, kurias platina vėjas. Nors iš sėklų išauga mažai individų, per kelis paskutinius dešimtmečius atsirado daug naujų populiacijų. Taip pat plinta su pervežamu dirvožemiu, kuriame yra robinijų šaknų. Sėklų dygimą ir vegetatyvinį dauginimąsi labai skatina gaisrai. Baltažiedės robinijos jautrios šviesos stygiui, bet atsparios sausroms. Jos sudaro simbiozę su bakterijomis ir papildo dirvožemį azoto junginių. Dėl to pasikeičia rūšių sudėtis, ypač pagausėja azotamėgių augalų. Po tam tikro laiko baltažiedžių robinijų sąžalynuose sumažėja ne tik šviesomėgių augalų, bet ir visa rūšių įvairovė (Wieseler, 2005).

Kontrolė

Baltažiedes robinijas kontroliuoti ir naikinti pirmiausia reikia ypač vertingose gamtinėse buveinėse. Geriausia naikinti cheminėmis priemonėmis. Į kamiene ir pagrindinėse šaknyse išgręžtas skyles reikia įšvirkšti herbicidų tirpalo. Medžius galima nupjauti tik įsitikinus, kad jie visiškai nudžiūvę (geriausia po metų). Nupjovus gyvą medį, iš šaknų išauga daug šakninių atžalų ir susidaro ypač tankūs sąžalynai.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.