Bitinė sprigė

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2014 m., į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašyta 2017 m.

Skiriamieji požymiai

Spriginių (Balsaminaceae) šeimos vienmetis, 1–2 m, kartais iki 2,5 m aukščio augalas su storu, sultingu, rausvu, tuščiaviduriu, ties bambliais aiškiai sustorėjusiu stiebu. Lapai priešiniai, kartais viduriniai ir viršūniniai stiebo lapai po 3 susitelkę tariamaisiais menturiais, pliki, lancetiški arba plačiai lancetiški, iki 18 cm ilgio ir 7 cm pločio, aštriai pjūkliškai dantyti. Prielapiai ir lapai su stambiomis nektarinėmis liaukomis. Žiedai netaisyklingi, stambūs, po 2–14 susitelkę pažastinėmis kekėmis. Vainiklapiai įvairių spalvų, dažniausiai rausvų ir violetinių atspalvių, raudoni, kartais vos rausvi ar balti. Žydi nuo birželio pabaigos iki pirmųjų šalnų, dažniausiai iki spalio pradžios. Vaisius – kuokos pavidalo 1,5–3,5 cm ilgio dėžutė, kuri sėkloms subrendus staiga sprogsta ir išsvaido sėklas.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi Pakistane ir Nepale, Himalajų kalnų vakarinėje ir pietvakarinėje dalyse. Auga kalnuose, kalnų slėniuose, paprastai vandens telkinių pakrantėse, dažniausiai 1800‒4000 m aukštyje virš jūros lygio. Europoje bitinės sprigės pradėtos auginti 1839 m. Jungtinėje Karalystėje. Pirmą kartą sulaukėjusių bitinių sprigių Europoje buvo aptikta 1904 m. Šveicarijoje (Helmisaari, 2010). Dabar bitinių sprigių aptinkama beveik visoje Europoje, Šiaurės Amerikoje, kai kuriuose Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos ir Australijos regionuose. Europoje bitinės sprigės natūralizavusios net už Šiaurės poliarinio rato (Kurtto, 1996).

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, bitinės sprigės gėlynuose pradėtos auginti XIX a. pabaigoje. Lietuvoje sulaukėjusių bitinių sprigių pirmą kartą buvo rasta 1959 m. Prienų r., Jiezne, buvusio sodo vietoje (Gudžinskas, Sinkevičienė, 1995). Dabar rūšis paplitusi visoje Lietuvoje, bet netolygiai. Vidurinėje šalies dalyje ji dažna ir labai gausi, o kitur truputį retesnė ir mažiau gausi. Per paskutinius du dešimtmečius bitinės sprigės sparčiai plinta ir užima įvairias buveines. Dažniausiai auga upių ir ežerų pakrantėse, šlapiuose miškuose, pamiškėse, drėgnose pievose, pelkių pakraščiuose, grioviuose, įvairiose antropogeninėse buveinėse. Didžiausius ir tankiausius sąžalynus sudaro upių pakrantėse, aukštaūgių žolių bendrijose, juodalksnynuose ir miškų kirtavietėse.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Didžiausios įtakos bitinių sprigių plitimui turėjo tai, kad XX a. antrojoje pusėje buvo dažnai auginamos gėlynuose. Iš jų sėklos su atliekomis, pervežamu dirvožemiu ar dėl kitų veiksnių įtakos pateko į gamtines buveines. Bitinės sprigės subrandina daug sėklų, kurias kelių metrų atstumu aplink augalą išbarsto sprogstantys vaisiais. Sėklos, patekusios į vandenį, plinta pasroviui dideliais atstumais. Sėklos dažniausiai sudygsta gegužės pradžioje, augalai sparčiausiai auga birželį ir liepą. Tankiuose sąžalynuose bitinės spirgės nustelbia daugelį vietinių žolinių augalų, o miškų buveinėse trukdo augti savaiminių medžių ir krūmų daigams (Helmisaari, 2010). Gausiai žydintys augalai privilioja daug vabzdžių, todėl jie mažiau lanko vietinių augalų žiedus ir jų neapdulkina.

Kontrolė

Svarbiausia bitinių sprigių prevencijos priemonė yra visiškai atsisakyti jas auginti gėlynuose. Būtina naikinti antropogeninėse buveinėse esančius sąžalynus, kad augalai toliau neplistų į gamtines buveines. Natūraliose buveinėse naikinti geriausia mechaninėmis priemonėmis. Žydėjimo pradžioje augalus išrauti ir sudžiovinti. Jeigu augalai pjaunami, per vasarą pjauti reikia bent tris kartus, kad augalai nesubrandintų sėklų. Drėgnose buveinėse nupjauti ar išrauti bitinių sprigių stiebai gali prigyti, todėl juos reikia iš tokių buveinių išnešti ir panaudoti kompostui.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.