Didžioji plūstis

Statusas

Į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašyta 2019 m.

Skiriamieji požymiai

Plūstinių (Salviniaceae) šeimos vandenyje laisvai plūduriuojantis daugiametis augalas. Stiebas netaisyklingai šakotas, iki 30 cm ilgio ir apie 5 cm pločio. Lapai išaugę kuokštais po tris. Du viršutiniai lapai žali, ištisiniai, kiaušiniški arba apskriti, su ryškia vidurio gysla, 1–3 cm ilgio ir apie 2 cm pločio, dažnai išilgai susilenkę. Apatinis lapas su sporokarpais, apie 2,0 cm ilgio ir 0,5 cm pločio, plunksniškai susiskaidę, atlieka šaknų vaidmenį. Sporos skirtingo dydžio. Mikrosporos labai smulkios, o makrosporos iki 2 mm skersmens.

Kilmė ir bendras paplitimas

Didžiosios plūstys savaime paplitusios Pietų Amerikos rytinėje dalyje (Brazilijoje ir Argentinoje). Kaip svetimžemiai arba invaziniai augalai, didžiosios plūstys paplitusios Pietų Azijoje, Afrikoje, Australijoje, Šiaurės Amerikoje. Auga stovinčio arba lėtai tekančio vandens telkiniuose. Europoje šie augalai kol kas neįsitvirtinę, bet jų buvo užregistruota Austrijoje, Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje didžiųjų plūsčių vandens telkiniuose iki šiol nerasta, bet jos buvo dažnai auginamos akvariumuose. Dėl to yra tikimybė, kad šių augalų gali patekti į atvirus vandens telkinius. Jų galėtų pasitaikyti urbanizuotų teritorijų stovinčio vandens telkiniuose. Lietuvoje lauko sąlygomis didžiosios plūstys, tikriausiai, neišgyventų ir jų invazijos tikimybė šalyje labai maža.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Pasaulyje šie augalai plačiai paplito dėl to, kad buvo auginami akvariumuose ir tvenkiniuose dekoratyviniais tikslais, iš kurių pateko į gamtinius vandens telkinius. Toliau augalus lengvai išplatina vanduo, kuris išnešioja tiek jų dalis, tiek sporas. Daugiausia žalos didžiosios plūstys padaro ryžių pasėliams. Tankiai augančios didžiosios plūstys visiškai uždengia vandens paviršių, neleidžia šviesai prasiskverbti į vandenį, todėl išnyksta visi vietiniai vandens augalai. Pūvant šių augalų biomasei, sumažėja vandenyje ištirpusio deguonies kiekis ir reikšmingai padidėja vandenilio sulfido koncentracija. Dėl to visiškai pasikeičia buveinė ir vandens organizmų įvairovė (Mitchell, Tur, 1975).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.