Didžioji rykštenė

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Astrinių (Asteraceae) šeimos daugiametis, 50–200 cm aukščio žolinis, ilgus šakniastiebius išauginantis ir tankius sąžalynus sudarantis augalas. Stiebas stačias, nuo apačios iki žiedyno plikas, padengtas melsvomis apnašomis. Lapai lancetiški arba plačiai lancetiški, 9–15 cm ilgio ir 1,0–1,5 cm pločio, pjūkliškai dantyti, su 3 ryškiomis gyslomis. Viršutinė lapų pusė plika, tamsiai žalia, apatinė pusė melsva, su retais trumpais plaukeliais ties gyslomis. Sudėtinis žiedynas verpstiškos šluotelės arba kūgiškos šluotelės pavidalo, su tiesiomis šakomis. Sudėtinį žiedyną sudaro 40–600 graižų. Graižas turi 9–15 liežuviškųjų ir 7–12 vamzdiškųjų žiedų. Vaisius – 1,3–1,5 mm ilgio lukštavaisis su skristuku. Nuo kanadinės rykštenės aiškiai skiriasi gerokai stambesniais graižais, plikais, dažnai tamsiai žaliais lapais ir žemiau sudėtinio žiedyno pliku, melsvomis apnašomis padengtu stiebu.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšies savaiminis arealas apima beveik visą Šiaurės Ameriką, išskyrus pietinius ir pietvakarinius regionus. Kaip svetimžemis augalas, didžioji rykštenė labai plačiai paplitusi Europoje, taip pat plinta Rytų ir Pietvakarių Azijoje, Pietų Amerikoje. Europoje gėlynuose didžiosios rykštenės pradėtos auginti XVIII a. Savaime gamtoje plintančių didžiųjų rykštenių buvo pastebėta 1830 m. Vokietijoje, o 1836 m. Lenkijoje (Weber, 1998). Daugelyje Europos šalių didžiosios rykštenės pripažintos invaziniais augalais.

Paplitimas Lietuvoje

Tikslių duomenų apie didžiųjų rykštenių introdukciją Lietuvoje nėra, bet manoma, kad vakarinėje šalies dalyje jos pradėtos auginti XIX a. antrojoje pusėje, maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Rytų Prūsijoje (Abromeit et al., 1898). Savaime gamtoje plintančių didžiųjų rykštenių Lietuvoje pirmą kartą buvo rasta 1977 m. Jurbarko r., Girdžių k. apylinkėse, Mituvos šlaituose (Gudžinskas, 1997). Dabar jos paplitusios visoje šalyje, tačiau nevienodai. Pietinėje dalyje jos dažnos ir gausios, o šiauriniuose rajonuose gerokai retesnės. Auga labai įvairiose buveinėse, dažniausiai drėgname ar net šlapiame dirvožemyje, bet auga ir sausame smėlio ar priesmėlio dirvožemyje. Dažniausiai įsikuria pievose, vandens telkinių pakrantėse, pakrūmėse, miškų pakraščiuose, dykvietėse, pakelėse, grioviuose, netgi nendrynuose ir žemapelkių pakraščiuose. Labai dažnai sudaro tankius ir grynus sąžalynus.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Didžiosios rykštenės buvo auginamos gėlynuose, iš kurių paplito savaime ir su išmestomis atliekomis. Sėklos su skristuku, todėl jas lengvai išnešioja vėjas. Augalai intensyviai dauginasi ilgais šakniastiebiais ir neretai sudaro grynus sąžalynus, kuriuose vietiniai augalai negali augti arba jų lieka mažai. Net vidutinio tankumo sąžalynuose augalų rūšių įvairovė sumažėja 2–4 kartus. Susidaro storas ilgai nesuyrančių stiebų sluoksnis. Didžiosios rykštenės iš dirvožemio pasisavina daug daugiau maisto medžiagų negu vietiniai augalai ir reikšmingai pakeičia dirvožemio sudėtį (Vanderhoeven et al., 2006). Gausiai žydinčios didžiosios rykštenės nuvilioja vietinių augalų žiedus apdulkinančius vabzdžius. Kartais kryžminasi su vietinėmis paprastosiomis rykštenėmis (Gudžinskas, Žalneravičius, 2016).

Kontrolė

Siekiant pristabdyti didžiųjų rykštenių plitimą, augalams pradėjus žydėti, jų sąžalynus reikia nupjauti. Reguliariai pjaunami sąžalynai išretėja, bet didžiosios rykštenės visiškai neišnyksta. Augalus naikinti iškasant sudėtinga, nes išlieka gyvybingų šakniastiebių gabalėlių. Žemės ūkio paskirties plotuose geriausia taikyti chemines ir agrotechnines naikinimo priemones.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.