Dygliavaisis virkštenis

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Moliūginių (Cucurbitaceae) šeimos vienmetis žolinis augalas su 3–8 m ilgio, kartais ilgesniu, laipiojančiu arba ant žemės išsidraikiusiu, nešakotu arba šakotu laibu stiebu. Ūgliai prie atramos, dažniausiai medžių ir krūmų, tvirtinasi šakotais ūseliais. Didžiausia ūglių masė medžiuose ir krūmuose telkiasi 3–5 m aukštyje. Lapai su 3–7 skiautėmis, apaugę šiurkščiais plaukeliais. Žiedai vienalyčiai, augalai vienanamiai – ant to paties augalo susidaro ir moteriškieji, ir vyriškieji žiedai. Vyriškieji žiedai sukraunami šluotelės pavidalo žiedynais, moteriškieji – po vieną arba kelis sukrauti viršutinių lapų pažastyse. Vainiklapiai balti arba vos gelsvi. Žydi liepos–rugpjūčio mėnesiais. Vaisius – 3–6 cm ilgio ir apie 3 cm skersmens agurkvaisis, apaugęs lanksčiais dygliais. Iš pradžių vaisiai žali, sunokę pagelsta. Vaisiai sunoksta rugpjūčio–spalio mėnesiais. Sėklos išbyra praplyšus vaisiaus viršūnei. Sėklos gana stambios, tamsiai rudos, pilkos arba beveik juodos, raštuotos.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis kilusi iš Šiaurės Amerikos ir savaime paplitusi beveik visame žemyne, išskyrus šiaurinius ir sausringus pietinius regionus. Europoje dygliavaisiai virkšteniai pradėti auginti XIX a. pabaigoje, o 1904 m. Rumunijoje jie jau buvo užregistruoti sulaukėję. Ypač populiarūs dekoratyviniuose želdynuose jie tapo XX a. viduryje ir netrukus pradėjo plisti į gamtines buveines, natūralizavosi ir tapo invaziniais augalais. Dabar ši rūšis paplitusi vidutiniškai šilto ir šilto klimato srityse beveik visoje Europoje ir daugelyje Azijos regionų.

Paplitimas Lietuvoje

Manoma, kad Lietuvoje dygliavaisiai virkšteniai kaip dekoratyviniai augalai pradėti auginti XX a. antrojoje pusėje. Pirmą kartą sulaukėjusių jų aptikta 1987 m. ir nuo to laiko pradėjo labai sparčiai plisti (Gudžinskas, 1999a). Dabar rūšis paplitusi visoje šalies teritorijoje, nors netolygiai. Pietinėje dalyje ji daug dažnesnė ir gausesnė, o šiaurinėje retesnė ir ne tokia gausi. Dažniausiai dygliavaisiai virkšteniai auga upių ir upelių pakrantėse, rečiau paežerėse, nendrynuose, pamiškėse, pievose, įvairiose antropogeninėse buveinėse, vis dažniau pasitaiko dirbamuose laukuose vasarinių javų pasėliuose. Pastebėta, kad šios rūšies augalų gausumas kas keleri metai sumažėja, bet vėliau jis vėl labai padidėja. Šis reiškinys sietinas su vėlyvosiomis pavasario šalnomis, kurios sunaikina nemažą dalį tuo metu jau išaugusių daigų.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Paprastai dygliavaisių virkštenių sėklos dygti pradeda gegužės mėnesį, gerai įšilus dirvožemiui. Maždaug dvi ar tris savaites daigai auga lėtai, o nuo birželio pradžios ima augti ypač sparčiai ir iki liepos pradžios sudaro tankius stiebų rezginius ant upių pakrančių žolių ir karklų krūmų, pakrančių medžių šakų. Kiekvienas normaliai išsivystęs individas užmezga ir subrandina kelias dešimtis vaisių, kuriuose vidutiniškai subręsta po keturias sėklas. Sėklas platina vanduo, ypač rudeninių poplūdžių ir pavasarinių potvynių metu (Gudžinskas ir kt., 2014). Nedideliu atstumu jas gali išplatinti graužikai. Dekoratyviniuose želdynuose dygliavaisiai virkšteniai beveik neauginami, todėl žmonių įtaka jų platinimui nedidelė. Tankūs dygliavaisių virkštenių sąžalynai nustelbia vietinius žolinius augalus, trukdo karklams augti. Dėl to mažėja augalų įvairovė, o kartu keičiasi ir visų organizmų įvairovė buveinėse (Gudžinskas ir kt., 2014). Medžių šakos, ant kurių susidaro dygliavaisių virkštenių rezginiai, kilus audroms ar škvalams lengviau nulūžta, kartais nuo jų svorio nulūžta arba išvirsta net visas medis.

Kontrolė

Specifinių priemonių dygliavaisiams virkšteniams kontroliuoti ir naikinti nėra. Geriausias būdas jaunus augalus išrauti, vos jie pradeda vyniotis į medžius arba krūmus. Žolinių augalų sąžalynus, kuriuose gausu šių invazinių augalų, geriausia nupjauti. Ant medžių ir krūmų įsikūrusius dygliavaisius virkštenius galima prie žemės nupjauti žydėjimo pradžioje, kol neužsimezgę vaisiai (Gudžinskas ir kt., 2014). Net ir nesurinkti stiebai greitai sudžiūsta, neatželia ir nesubrandina sėklų.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.