Dygusis unguriapelekis šamas

Statusas

Į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2019 m.

Skiriamieji požymiai

Unguriapelekių šamų (Plotosidae) šeimos nedidelė žuvis. Nugara ir kūno šonai tamsiai rudi ar juodi, pilvas šviesus, baltas. Kūno šonai išmarginti dviem išilginėmis šviesiomis, baltomis juostomis. Galva didelė, žiotys plačios, aplink ją išsidėsčiusios keturios poros ūsų. Uodeginė kūno dalis ilga, iš šonų plokščia. Oda be žvynų, minkšta, gleivėta. Jūrinė žuvis, galinti gyventi apysūriame vandenyje. Užauga iki 32 cm ilgio. Maitinasi, neršia ir slepiasi priedugnėje. Neršia sekliose jūrų priekrantėse, ikrus deda po akmenimis. Dygieji unguriapelekiai šamai plėšrūs, daugiausia minta moliuskais, kirmėlėmis, kitomis žuvimis ir vėžiagyviais.

Kilmė ir bendras paplitimas

Dygieji unguriapelekiai šamai savaime paplitę Indijos ir Ramiajame vandenynuose, nuo Japonijos iki Australijos, Rytų Afrikos, taip pat Raudonojoje jūroje. Viduržemio jūros regione šios rūšies žuvų pirmą kartą aptikta prie Izraelio krantų. Vėliau jų aptikta Libano, Sirijos, Turkijos, Egipto ir Tuniso vandenyse. Viduržemio jūroje gali paplisti ir įsitvirtinti Kipro, Graikijos, Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos pakrančių vandenyse.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje dygiųjų unguriapelekių šamų iki šiol neaptikta. Manoma, kad Baltijos jūroje jiems gyventi sąlygos nepalankios, nes daugintis gali tik tada, kai vanduo įšyla ne mažiau kaip iki 21°C (Galanidi et al., 2019). Labai maža tikimybė, kad šių žuvų galėtų patekti į Baltijos jūros vandenis.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Į Viduržemio jūrą šios žuvys pateko per Sueco kanalą ir plinta maždaug 100–200 km per metus greičiu. Dygieji unguriapelekiai šamai konkuruoja su vietinėmis žuvimis dėl maisto ir buveinių. Dažnai patenka į krevečių tinklus, todėl labai padidėja darbo sąnaudos laimikiui rūšiuoti. Šios žuvys kelia grėsmę žmonių sveikatai, nes jų pelekų dygliai turi nuodų. Susižalojus į dyglį, kyla didelis skausmas, pakyla kraujospūdis, sutrinka širdies ritmas, galimas kraujo užkrėtimas (Turan et al., 2020).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.