Ežerinė mizidė

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2004 m.

Skiriamieji požymiai

Mizidinių (Mysidae) šeimos blyškiai gelsvas, su tamsesnėmis dėmėmis, pusiau skaidrus vėžiagyvis, užaugantis iki 25 mm ilgio. Ežerinės mizidės gali būti nuo visiškai permatomų iki sodriai rudos spalvos. Kūnas ritiniškas, turi galvakrūtinės skydą (karapaksą), dvi poras ilgų plonų antenų ir 8 poras dvišakų krūtinės galūnių. Akys ant stiebelių. Mizidės panašios į smulkias krevetes, bet neturi žnyplių. Rūšis atskiriama nuo kitų Lietuvoje aptinkamų mizidžių pagal ant antrosios antenos plokštelės viršutinėje išorinėje pusėje esančią spyglio pavidalo išaugą, keturkampišką (turinčią beveik lygiagrečius šoninius kraštus) uodeginės vėduoklės vidurinę ataugą (telsoną) ir jos galiniam kraštui būdingą negilią trikampišką išimą.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis natūraliai paplitusi Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų baseinų gėluose ir apysūriuose vandenyse, taip pat Azovo ir Kaspijos jūrose. Gyvena lėtai tekančiose didžiosiose upėse, jų intakų žemupiuose, lagūnose, estuarijose, netoli jūros esančiuose natūraliuose ežeruose. Rūšis plinta Europoje ir Azijoje. Baltijos jūros baseine pirmą kartą įveista Kauno mariose. Dabar paplitusi rytinėje Baltijos jūros baseino dalyje ir Dunojaus baseine, Vidurio Europoje.

Paplitimas Lietuvoje

Siekiant praturtinti žuvų maisto išteklius, 1960–1961 m. ežerinės mizidės buvo introdukuotos į patvenkus Nemuną susidariusias Kauno marias iš Dniepro ir Simferopolio vandens saugyklų (Gasiūnas, 1972). Savaime pasroviui išplito į Kuršių marias, vėliau paplito visame Nemune ir jo intakų (Neries, Nevėžio, Dubysos, Šešupės, Jūros, Minijos) bei pajūrio upių (Šventosios ir Danės) žemupiuose, taip pat Dysnoje ir Strėvoje. Buvo įveistos Lietuvos ežeruose. Dabar rūšis aptikta 16 ežerų (Apvardų, Arino, Baluošo, Daugų, Dysnų, Dysnykščio, Drūkšių, Dusios, Krokų lankos, Lūšių, Metelių, Obelijos, Rūžo, Sartų, Simno, Žeimenio ežeruose), gyvena Elektrėnų ir Antalieptės mariose, Padysnio tvenkinyje. Gausios populiacijos susidaro sekliuose, lėtai tekančiuose, gerai vėjo maišomuose, deguonies prisotintuose vandenyse su smėlėtu ar dumblėtu gruntu (Arbačiauskas, 2002; Arbačiauskas ir kt., 2011).

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Ežerinės mizidės Lietuvoje plačiai paplito dėl to, kad jos daug kur buvo įveistos. Be to, jos geba plisti pasroviui ir prieš srovę. Gyvena iki metų, dauginasi gegužę–spalį, per vasarą išsivysto 3 generacijos. Vadoje, priklausomai nuo patelės kūno dydžio, būna 10–25 (kartais iki 56) jaunikliai, o per gyvenimą patelė atveda iki 3 vadų. Palankiomis sąlygomis sudaro gausias populiacijas. Jos įvairiaėdės, minta fitoplanktonu, organinėmis liekanomis, smulkiais planktono ir bentoso gyvūnais. Būdamos plėšrios, keičia zooplanktono sudėtį ir mažina jo gausumą. Dėl to prastėja planktonofagių žuvų mitybinė bazė. Žuvys ežerinėmis mizidėmis noriai minta, tačiau Lietuvos ežeruose jos žuvų produkcijos reikšmingai nepadidino (Arbačiauskas ir kt., 2010).

Kontrolė

Efektyvių ežerinių mizidžių naikinimo priemonių gamtinėse buveinėse nėra. Siekiant riboti jų plitimą, būtina taikyti prevencijos priemones. Pervežamą vandens transportą (valtis, jachtas, baidares) ir verslinės žvejybos įrankius būtina dezinfekuoti karštu vandeniu arba visiškai išdžiovinti. Siekiant stabdyti plitimą su laivų balastiniais vandenimis, juos reikia pakaitinti iki 50 °C temperatūros arba bent dviem valandoms gėlą ar apysūrį balastinį vandenį pakeisti vandenyno druskingumo (34 ‰) vandeniu. Būtina informuoti visuomenę apie invazinių rūšių žalą ir jų plitimo prevenciją.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.