(lot. Dikerogammarus villosus)
Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2016 m.
Gammaridae šeimos vėžiagyvis. Kūnas iki 30 mm ilgio, pilkai gelsvas, dažnai rainas (nugara su skersiniais tamsesniais dryžiais), rausvomis antenomis, iš šonų suplotas, į pilvo pusę lanku sulinkęs. Kūnas gali būti tamsus vienspalvis, dėmėtas, išilgai arba skersai dryžuotas. Galvakrūtinės skydo neturi. Akys inkstiškos. Turi septynias poras kojų. Pirmosios ir antrosios antenos maždaug vienodo ilgio (vietinių šoniplaukų pirmosios antenos aiškiai ilgesnės už antrąsias), ilgesnės už pusę kūno ilgio. Nuo kitų šoniplaukų skiriasi aukštais gumburėliais su 3–5 dygliais, esančiais ant uodeginės kūno dalies (urosomo) pirmojo ir antrojo narelių nugarinės pusės. Be to, skiriasi pagal patinų antrųjų antenų gale esančius šerelių šepetėlius.
Natūraliai paplitusios Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų baseinų apysūriuose ir gėluose vandenyse, taip pat Kaspijos jūroje. Gyvena lėtai tekančiame vandenyje didžiųjų upių žemupiuose, lagūnose, estuarijose, taip pat netoli jūros esančiuose ežeruose. Už natūralaus arealo paplito iškasus Dunojų ir Reino intaką Mainą jungiantį laivybos kanalą. Per jį rūšis paplito į Šiaurės, Baltijos ir Viduržemio jūrų baseinus. Į Baltijos jūros baseiną gauruotosios šoniplaukos plito ir laivybos kanalu, jungiančiu Pripetę su Bugu. Dabar jos paplitusios Reino, Elbės, Oderio, Vyslos, Senos, Ronos upių baseinuose, aptiktos kai kuriuose didžiuosiuose Europos ežeruose (Konstancos, Ženevos, Ciuricho, Gardos ir kt.). Baltijos jūros baseine plinta šiaurės rytų kryptimi (Michin ir kt., 2019).
Lietuvoje pirmą kartą gauruotosios šoniplaukos aptiktos 2015 m. Šventosios (pajūrio) žiotyse ir Kuršių marių šiaurinėje dalyje (Šidagytė et al., 2017b). Manoma, kad į Lietuvos vandenis pateko iš Lenkijos, pasislėpusios tarp laivų korpusus apaugusių dumblių. Paplitusios Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose. Galimai plis Nemunu aukštyn. Gyvena sekliuose, lėtai tekančiuose, gerai vėjo maišomuose ir deguonies prisotintuose vandenyse. Dažniausiai įsikuria ten, kur kietas dugno substratas (akmenys, žvirgždas, žvyras, antropogeninės konstrukcijos, moliuskų kolonijos ar jų kriauklių sankaupos).
Gauruotosios šoniplaukos gali plisti pasroviui ir prieš srovę, prikibusios prie vandens transporto, nardymo įrangos, su laivų balastiniais vandenimis. Gyvena iki metų, veisiasi balandį–rugsėjį, per metus išsivysto iki 3 generacijų. Patelė atveda iki trijų vadų, vadoje būna nuo 30 iki 50 (kartais iki 200) jauniklių. Įvairiaėdės, minta fitoplanktonu, organinėmis liekanomis, dvėseliena, įvairių vabzdžių lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, kitais bestuburiais gyvūnais, kartais net vėžių ir žuvų ikrais, mailiumi. Ėda visus už save mažesnius gyvūnus. Kadangi gauruotosios šoniplaukos plėšrios, jos keičia vietinių makrobestuburių sudėtį, mažina jų gausumą. Jos puikiai slepiasi nuo plėšrūnų, todėl prastėja žuvų, paukščių, varliagyvių ir kitų vandens gyvūnų mitybos sąlygos, gali mažėti žuvų produkcija.
Veiksmingų ir saugių metodų gauruotosioms šoniplaukoms naikinti gamtinėse buveinėse nėra. Siekiant riboti jų plitimą, būtina taikyti prevencijos priemones. Pervežamas vandens transporto priemones (valtis, jachtas, baidares) ir verslinės žvejybos įrankius būtina dezinfekuoti karštu vandeniu arba visiškai išdžiovinti. Draudžiama šoniplaukas naudoti gyvam masalui. Siekiant stabdyti plitimą su laivų balastiniais vandenimis, juos reikia pakaitinti iki 50 °C temperatūros arba bent dviem valandoms gėlą ar apysūrį balastinį vandenį pakeisti vandenyno druskingumo (34 ‰) vandeniu. Būtina informuoti visuomenę apie invazinių rūšių žalą ir jų plitimo prevenciją.
Nuotraukų autoriai: Kęstutis Arbačiauskas,Denis Copilaş-Ciocianu
Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.