Gausialapis lubinas

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2004 m.

Skiriamieji požymiai

Pupinių (Fabaceae) šeimos daugiametis, paprastai 60–110 cm aukščio žolinis augalas. Liemeninė šaknis stora, iš jos išauga iki 10 cm ilgio šakniastiebiai, todėl sudaro įvairaus dydžio kerus. Subrendusį kerą sudaro 4–8 žydintys ūgliai (kartais iki 20 ar net daugiau). Lapai sudėtiniai, plaštakiški, sudaryti iš 10–25 lancetiškų lapelių, kurie, kaip ir visos kitos augalo dalys, apaugę prigludusiais plaukeliais. Žiedai ilguose, 30–60 cm, kartais iki 90 cm, ilgio viršūniniuose žiedynuose. Pagrindiniam žiedynui peržydėjus, iš lapų pažastų neretai išauga trumpesni šoniniai žiedynai. Žiedai įvairių mėlynų ir violetinių atspalvių, kartais balti. Masiškai žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio, bet pakartotinai atskiri augalai gali žydėti iki rugsėjo pabaigos. Žiedams peržydėjus užsimezga gausiai plaukuotos ankštys, kurios iš pradžių būna žalios, o subrendusios pajuosta. Išdžiūvusios ankštys sprogsta ir išbarsto pilkšvas, rusvas ar margas sėklas.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi šiaurinėje Šiaurės Amerikos dalyje, šiaurinėse JAV valstijose ir pietinėse Kanados provincijų dalyse. Antropogeninis arealas apima beveik visą Europą, aptinkamas kai kuriose Azijos šalyse, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, pietinėje Pietų Amerikos dalyje. Labiausiai paplitęs Vidurio ir Rytų Europos šalyse.

Paplitimas Lietuvoje

Į Lietuvą gausialapiai lubinai buvo introdukuoti kaip dekoratyviniai augalai ir sulaukėję pirmą kartą aptikti 1931 m. (Kuprevičius, 1931). Vėliau buvo sėjami miškuose, pamiškėse ir smėlynuose, siekiant pagerinti dirvožemį, pagausinti laukinių gyvūnų pašarų bazę, erozijai stabdyti (Gudžinskas ir kt., 2014). Dabar šie augalai paplitę visoje šalyje, bet netolygiai. Gausialapiai lubinai labai dažni ir labai gausūs pietinėje ir rytinėje Lietuvos dalyse, taip pat Žemaičių aukštumoje, o kitose dalyse retesni ir ne tokie gausūs. Auga sausose ir vidutinio drėgnumo, retai drėgnose pievose, taip pat dažnai aptinkami pamiškėse, pušynuose ir mišriuosiuose miškuose, ypač miškų pakelėse ir prie kvartalinių proskynų. Dažnai auga įvairiose antropogeninėse buveinėse, ypač gausūs apleistose pievose, pakelėse ir dykvietėse, kuriose neretai tampa vyraujančiais augalais.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Platų rūšies paplitimą Lietuvoje lėmė dirbtinis veisimas miškuose ir pamiškėse, iš kurių išplito į pievas ir kitas buveines. Didelės įtakos invazijai turėjo ir tai, kad šie augalai auginami gėlynuose. Subrandina labai daug sėklų, kurias išbarsto sprogstant sunokusioms ankštims. Sėklos ir šakniastiebių dalys taip pat lengvai išplatinami ir į naujas vietas patenka pervežant rekultivuoti skirtą dirvožemį. Gausialapiai lubinai sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl dirvožemį praturtina azoto junginių. Dėl to keičiasi ir augalų bendrijos, kuriose įsiveisia ir ima vyrauti azotamėgiai augalai (Prass et al., 2022), kurie kartu su gausialapiais lubinais sudaro stiprią konkurenciją kitiems žoliniams augalams. Susidarius tankiems sąžalynams, išstumia daugumą vietinių augalų rūšių, ypač sausų ir vidutinio drėgnumo pievų, pamiškių buveinėse.

Kontrolė

Siekiant išvengti gausialapių lubinų invazijos tose vietose, kur jų dar nėra, reikia šių augalų neauginti dekoratyviniais tikslais. Pavienius individus geriausia žydėjimo pradžioje iškasti ir su visomis šaknimis išdžiovinti. Labai svarbu neleisti subrandinti sėklų, kurios dirvožemyje ilgai išlieka daigios. Dėl to pačioje žydėjimo pradžioje žiedynus reikia nuskinti arba nupjauti ir šalinti per vasarą atželiančių ūglių žiedynus (Gudžinskas ir kt., 2014). Dideliuose plotuose naikinti intensyviai pjaunant žolę ir derinant su galvijų ganiava. Galvijai gausialapių lubinų beveik neėda, tačiau augalai nepakenčia nuolatinio mindymo, todėl gyvulių ganymas yra viena iš veiksmingų kontrolės priemonių. Apleistuose dirvonuose geriausia naikinti įdirbant žemę ir joje auginant vienmečius kultūrinius augalus.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.