Ilgakotis lakišius

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Astrinių (Asteraceae) šeimos vienmetis, 0,1–1,5 m, kartais iki 1,8 m, aukščio, gausiai šakotas augalas. Lapai sudėtiniai, neporiniai plunksniški, sudaryti iš 3–7 lapelių, su ilgu, nesparnuotu lapkočiu. Graižai šakų viršūnėse, sudaryti tik iš vamzdiškųjų rusvai gelsvų žiedų. Liežuviškųjų žiedų nėra. Žydi nuo liepos vidurio iki spalio, vaisiai subręsta rugpjūčio–spalio mėnesiais. Vaisius – pleištiškas, smulkiomis karputėmis padengtas lukštavaisis su viršuje esančiomis 2 arba 3 akuoto pavidalo išaugomis, apaugusiomis žemyn palinkusiais dygliukais. Lukštavaisio briaunos apaugusios aukštyn palinkusiais dygliukais. Lietuvoje savaime paplitusio triskiaučio lakišiaus lapai su trumpu ir aiškiai sparnuotu lapkočiu.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi beveik visoje Šiaurės Amerikoje, išskyrus Aliaską ir šiaurinius Kanados regionus. Auga vandens telkinių pakrantėse, šlapiame arba drėgname, nuolat ardomame dirvožemyje. Dėl žmonių veiklos ilgakočiai lakišiai plačiai pateko į kitus žemynus ir juose plačiai paplito. Dabar šios rūšies augalai randami beveik visoje Europoje, didelėje Azijos dalyje, Naujojoje Zelandijoje. Europoje pirmą kartą ši rūšis aptikta 1762 m. Prancūzijoje. Tiksliai nežinoma, kokiu būdu rūšis pateko į Europą, bet tikėtina, kad sėklų pateko su iš Šiaurės Amerikos atvežamomis prekėmis. Vėliau po žemyną paplito tiek dėl žmonių veiklos įtakos, tiek ir dėl gamtinių veiksnių poveikio.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje rūšis pirmą kartą aptikta 1982 m. Kaune, Nemuno pakrantėje (Gudžinskas, 1997). Manoma, kad ji į Lietuvą plito savaime Nemuno pakrantėmis iš Baltarusijos, bet į kai kurias vietas pateko su grūdais tiesiogiai iš Šiaurės Amerikos. Dabar rūšis paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje, bet labai nevienodai. Pietinėje ir vakarinėje šalies dalyse ji dažna ir gausi, o kitose vietovėse intensyviai plisti pradėjo tik XXI a. antrojo dešimtmečio pradžioje. Dažniausiai ilgakočiai lakišiai auga vandens telkinių (upių, ežerų, tvenkinių) pakrantėse, melioracijos grioviuose, pelkėtuose miškuose ir kitų miškų kirtavietėse, drėgnuose dirbamuose laukuose, dykvietėse, pakelėse ir ant geležinkelio pylimų.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Ilgakočiai lakišiai yra vienmečiai augalai, kurie dauginasi sėklomis. Palankiomis sąlygomis augalai subrandina labai daug vienasėklių vaisių, kurie dygliukais lengvai prikimba prie gyvūnų kailio ar plunksnų, žmonių drabužių, turistinio inventoriaus ir taip patenka į naujas vietoves. Vaisius dideliais atstumais išnešioja vanduo (Gudžinskas ir kt., 2014). Kadangi ilgakočiai lakišiai įsikuria įvairiuose pasėliuose, jie gali plisti su žemės ūkio produkcija, išplatinti gali žemės ūkio technika. Ilgakočiai lakišiai, palyginti su savaiminių rūšių lakišiais, mažiau reiklūs buveinės dirvožemio drėgnumui, todėl gerai auga ir gana sausose vietose (pakelėse, ant geležinkelio sankasų ir kt.). Ilgakočiai lakišiai išauga aukštesni, gausiau šakojasi ir subrandina daugiau sėklų negu vietiniai lakišiai, todėl labai sparčiai plinta. Sparčiai augantys ir gana tankius sąžalynus ilgakočiai lakišiai sudaro dumblingose upių pakrantėse ir daro neigiamą poveikį žemaūgių pionierinių augalų bendrijoms ir dumblėtų pakrančių buveinėms. Poveikis pelkėtų miškų buveinėms netirtas. Jau dabar kai kuriose Lietuvos vietovėse ilgakočiai lakišiai tapę pasėlių piktžole.

Kontrolė

Specifinių ilgakočių lakišių kontrolės ir naikinimo priemonių nėra. Daugelyje buveinių, pavyzdžiui, pelkiniuose ir aliuviniuose miškuose, nendrynuose, vandens telkinių pakrančių žolynuose naikinti šiuos augalus labai sudėtinga ir ekonomiškai neapsimoka. Ilgakočius lakišius naikinti galima tose vietovėse, kuriose jie daro neigiamą poveikį saugomoms buveinėms ir rūšims. Nupjauti stiebai labai greitai atželia ir vėl žydi bei dera, todėl juos naikinant reikia bent kelis kartus per vasarą pjauti žolę ir neleisti subrandinti sėklų (Gudžinskas ir kt., 2014). Po lankymosi upių pakrantėse ar kitose vietose, kuriose šie augalai paplitę, būtina surinkti prie drabužių prikibusias lakišių sėklas ir jas sudeginti.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.