Ispaninis arionas

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2014 m.

Skiriamieji požymiai

Arioninių (Arionidae) šeimos moliuskas. Anksčiau daugelyje Europos šalių ispaninis arionas buvo klaidingai vadinamas luzitaniniu arionu (Arion lusitanicus) (Quinteiro et al., 2005; Hatteland et al., 2013). Pagal išorinius požymius ispaninį arioną gana sunku atskirti ir nuo kai kurių vietinių rūšių šliužų. Tiksliai nustatyti rūšį galima tik pagal tinkamai preparuotą lytinę sistemą. Ispaninis arionas yra stambus, 70–150 mm ilgio, šviesiai arba tamsiai rudas, oranžiniai rudas ar gelsvas šliužas. Suaugusių individų kūno viršutinė pusė būna vienspalvė, o jauniklių kūno šonuose gali būti tamsios juostos. Padas beveik baltas arba pilkas, gleivės bespalvės.

Kilmė ir bendras paplitimas

Ispaninis arionas natūraliai paplitęs Pirėnų pusiasalyje ir pietinėje Prancūzijos dalyje (Zajac et al., 2017). Rūšies plitimą už savaiminio arealo ribų lėmė žmonių veikla. Suaugėliai, jaunikliai ar kiaušiniai pervežami kartu su dirvožemiu, kompostu, gyvais augalais ir žemės ūkio produkcija. Už savaiminio arealo ribų rūšis aptinkama didelėje žemyninės Europos dalyje, taip pat Farerų salose, Islandijoje. Ispaniniai arionai įsikuria šalia gyvenamųjų namų, parkuose, želdynuose, pasėlių laukuose ir įvairiose pažeistose buveinėse.

Paplitimas Lietuvoje

Ispaniniai arionai paplitę visoje Lietuvos teritorijoje. Jie dažni Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių miestuose, o mažiausiai radaviečių užregistruota šiaurinėje Lietuvos dalyje. Dažnai pradiniai jų plitimo židiniai susiję su dekoratyvine želdininkyste, todėl daugiausia radaviečių yra soduose, daržuose, želdynuose, kapinėse ir jų aplinkoje. Iš šių vietų vėliau ispaniniai arionai plinta į gamtines buveines (Kozlowski, 2000a). Esant palankioms sąlygoms, po maždaug trejų metų nuo invazijos pradžios, šie šliužai tampa labai gausūs.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Ispaniniams arionams būdingas hermafroditizmas. Jų gyvenimo ciklas paprastai trunka vienerius metus. Lytiškai subręsta būdami 5–9 mėnesių amžiaus. Kiaušinėlius deda nuo pavasario pabaigos, per visą vasarą, o intensyviausiai – rudenį. Dėtį sudaro iki 200 kiaušinėlių, kurie padedami į gleivingą apvalkalą tarp drėgnų žolių arba ant žemės po augalais. Vienas šliužas per metus gali padėti iki 500, o vidutiniškai padeda 200–400 kiaušinėlių (Kozlowski, 2000b). Kiaušinėliai, priklausomai nuo aplinkos temperatūros, vystosi nuo 3 iki 5 savaičių. Dalis jauniklių išsirita vėlyvą rudenį, kita dalis – pavasarį. Žiemoja tiek kiaušinėliai, tiek ir jaunikliai.

Kontrolė

Siekiant stabdyti ispaninių arionų plitimą, svarbu kontroliuoti pervežamus gyvus augalus ir substratą, taip pat tinkamai mulčiuoti dirvą, tvarkyti kompostą ir šalinti kitas sodų ir gėlynų atliekas. Viena svarbiausių prevencinių priemonių yra informacijos visuomenei sklaida. Šliužų invazijos židiniuose reikia įrengti informacinius stendus, skelbti mokslo populiarinamąsias publikacijas, skaityti paskaitas ugdymo įstaigose. Ispaniniams arionams naikinti rekomenduojama naudoti registruotą cheminį preparatą Ferrol. Šiuos moliuskus rekomenduojama naikinti mechaniniais metodais, kurie mažiausiai kenkia vietiniams moliuskams ir jais mintantiems gyvūnams. Ispaninius arionus geriausia surinkti ir sunaikinti, teritorijas apjuosti apsauginėmis tvorelėmis, naudoti gaudykles su jauku. Jaukui tinka alus, gira, raudonasis vynas.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.