Kanadinė elodėja

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Vandenplūkinių (Hydrocharitaceae) šeimos vandenyje visiškai paniręs daugiametis augalas su gausiai šakotu stiebu, kuris, priklausomai nuo buveinės sąlygų, gali užaugti iki 2 m ilgio ar ilgesni. Lapai 6–15 mm ilgio ir 2–4 mm pločio, kiaušiniški, lancetiški arba linijiškai lancetiški, tamsiai žali, peršviečiami, tiesūs arba išsilenkę, bet ties viduriu nepersisukę, po 3 susitelkę menturiais. Lapo kraštas smulkiai pjūkliškai dantytas. Žiedai, šviesiai violetiniai arba beveik balti, į vandens paviršių iškyla ant ilgų žiedkočių. Europoje sėklų nesubrandina, nes auga tik moteriškieji individai. Kanadinės elodėjos lengvai dauginasi vegetatyviniu būdu įvairaus dydžio stiebo dalimis ir žiemojančiaisiais pumpurais (turionais), sudarytais iš trumpų ūglių ir sutankėjusių lapų.

Kilmė ir bendras paplitimas

Savaiminis kanadinės elodėjos arealas apima Šiaurės Amerikos šilto ir vidutiniškai šilto klimato sritis. Tėvynėje jos auga įvairiuose stovinčio arba lėtai tekančio gėlo vandens telkiniuose, ypač ežeruose ir lėtai tekančiose upėse. Kaip svetimžemė rūšis, kanadinė elodėja paplitusi visoje Europoje, vidutiniškai šilto klimato srityse Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Australijoje. Europoje šis augalas XIX a. pirmojoje pusėje buvo pradėtas auginti akvariumuose, iš kurių atsitiktinai pateko į vandens telkinius. Pirmą kartą gamtoje rūšis rasta 1836 m. Airijoje. Nuo 1840 m. kanadinės elodėjos buvo auginamos Berlyno botanikos sode, iš jo išplito į upes ir dėl gamtinių bei antropogeninių veiksnių įtakos paplito po visą Europą. Dabar intensyvus šios rūšies plitimas liovęsis, nes ji užėmusi beveik visas tinkamas buveines.

Paplitimas Lietuvoje

Pirmą kartą Lietuvoje kanadinė elodėja buvo užregistruota 1884 m. Druskininkuose, Ratnyčios upelyje (Massalski, 1885). Rūšis šalyje visiškai natūralizavusi ir plačiai paplitusi, aptinkama daugumoje jai augti tinkančių vandens telkinių (Gudžinskas ir kt., 2014). Kanadinės elodėjos gausiausiai auga sekliuose upeliuose, melioracijos grioviuose, sekliose upių ir ežerų dalyse, tvenkiniuose, kūdrose, o gilesnėse vietose ir sraunios tėkmės upėse paprastai būna negausios. Geriausiai jos auga daug maisto medžiagų turinčiame vandenyje ir gana skaidriame vandenyje. Skirtingais metais kanadinių elodėjų gausumas net ir tame pačiame vandens telkinyje būna nevienodas. Sausringomis vasaromis, kai vandens lygis sumažėja ir vanduo labiau įšyla, jų sąžalynai būna tankesni ir didesni negu lietingomis ar vėsiomis vasaromis.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Kadangi Europoje aptinkami tik moteriškieji kanadinės elodėjos individai, čia jos dauginasi tik vegetatyviniu būdu. Nauji augalai gali išaugti iš bent vieną lapų menturį turinčios stiebo dalies, kuri įsišaknija ir išleidžia naują ūglį. Taip pat dauginasi ir plinta žiemojančiaisiais pumpurais (Gudžinskas ir kt., 2014). Augalų dalis išnešioja vanduo. Nurodoma, kad šiuos augalus gali platinti vandens paukščiai. Kanadinės elodėjos taip pat išplatinamos su žūklės ir rekreacijai skirtu inventoriumi. Taip pat gali plisti iš akvariumų, kuriuose iki šiol kanadinės elodėjos gana dažnai auginamos. Tikslus kanadinių elodėjų poveikis vandens ekosistemoms menkai tyrinėtas. Žinoma, kad sąžalynus sudarančios kanadinės elodėjos užgožia ir nustelbia vietinius smulkius vandens augalus, ypač prisitaikiusius augti seklumose. Jeigu susidaro tankūs sąžalynai grioviuose, sulėtėja vandens tėkmė ir drenavimasis, kartais jos užkemša siaurus vandentakius.

Kontrolė

Specifinių priemonių kanadinių elodėjų gausumui kontroliuoti arba jas naikinti vandens telkiniuose nėra. Jų gausumą nedideliuose telkiniuose mažina augalėdės žuvys. Kūdrose ir kituose dirbtiniuose vandens telkiniuose gausumą galima mažinti mechaninėmis priemonėmis, periodiškai išgraibstant augalus (Gudžinskas ir kt., 2014). Ištrauktą biomasę galima panaudoti kompostui gaminti. Mažuose dirbtiniuose vandens telkiniuose kanadines elodėjas galima išnaikinti jį nusausinus žiemai arba per karščius, kad gruntas gerai įšaltų arba visiškai sudžiūtų.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.