Kanadinė rykštenė

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Astrinių (Asteraceae) šeimos daugiametis, 50–200 cm aukščio, tankius kerus sudarantis augalas. Stiebas stačias, nuo apačios iki viršaus apaugęs šiurkštokais plaukeliais. Žemutiniai stiebo lapai iki žydėjimo nudžiūsta. Stiebo lapai lancetiški arba kiaušiniškai lancetiški, 9,5–15 cm ilgio ir 1,5–2,0 cm pločio, pjūkliškai dantyti. Viršutinė lapo pusė apaugusi trumpais plaukeliais. Sudėtinis žiedynas kūgiškos arba padrikos šluotelės pavidalo, su ilgomis, neretai lanku išlinkusiomis apatinėmis šakomis, paprastai 5–30 cm ilgio ir 10–25 cm pločio. Sudėtinį žiedyną sudaro 100–1200 ar daugiau graižų. Graižai smulkūs, su 8–13 liežuviškųjų ir 3–6 vamzdiškaisiais žiedais. Lukštavaisiai su skristuku. Žydi nuo liepos iki spalio arba iki pirmųjų stiprių šalnų. Nuo invazinės didžiosios rykštenės (Solidago gigantea Aiton) skiriasi plaukuotu stiebu ir lapais bei smulkesniais graižais. Nuo vietinės paprastosios rykštenės (Solidago virgaurea L.) gerai skiriasi daug smulkesniais graižais, sudėtinio žiedyno ir lapų forma.

Kilmė ir bendras paplitimas

Savaiminis rūšies arealas apima beveik visą Šiaurės Ameriką. Į Europą kanadinės rykštenės atvežtos 1645 m. ir netrukus Jungtinėje Karalystėje pradėtos auginti gėlynuose. Vidurio Europoje jos auginamos nuo 1736 m. Dabar kanadinės rykštenės plačiai paplitusios visoje Europoje ir daugelyje šalių yra pripažintos invaziniais augalais. Plinta daugelyje Centrinės, Pietų ir Rytų Azijos valstybių, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Paplitimas Lietuvoje

Duomenų apie kanadinių rykštenių introdukciją Lietuvoje nėra, bet manoma, kad jos gėlynuose pradėtos auginti tik pačioje XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje. Sulaukėjusių kanadinių rykštenių Lietuvoje pirmą kartą surado V. Motiekaitytė 1983 m. Radviliškyje, geležinkelio pylimo šlaite (Gudžinskas, 1997). Sparčiausiai kanadinės rykštenės šalyje pradėjo plisti XX a. dešimtajame dešimtmetyje ir dabar jos paplitusios visoje šalyje ir yra vienos dažniausių ir gausiausių invazinių augalų. Auga vidutinio drėgnumo ir sausuose dirvožemiuose, atvirose vietose, rečiau miškuose. Paprastai įsikuria ir didžiausius sąžalynus sudaro apleistose pievose, dirvonuose, dykvietėse, pakelėse, pamiškėse, vandens telkinių pakrantėse, kirtavietėse. Neretai sudaro tankius sąžalynus ir tampa vyraujančiu augalu.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Kanadinių rykštenių spartų plitimą lėmė tai, kad jos ilgą laiką ir visoje šalies teritorijoje buvo auginamos gėlynuose. Subrandina labai daug vėjo platinamų sėklų, kurios palankiomis sąlygomis sudygsta ir per kelerius metus susidaro nauji invazijų židiniai. Kai kur gamtoje kanadinės rykštenės išaugo iš šakniastiebių ir sėklų, išmestų su sodų ir gėlynų atliekomis. Dabar į naujas vietas neretai patenka su rekultivavimui naudojamu sėklomis ir šakniastiebiais užkrėstu dirvožemiu. Kadangi sudaro didelius sąžalynus, nustelbia daugumą vietinių pievų augalų. Kelia pavojų vietinės paprastosios rykštenės populiacijų stabilumui, nes kanadinės rykštenės su jomis gana leng¬vai kryžminasi (Gudžinskas, Žalneravičius, 2016).

Kontrolė

Labai plačiai paplitusias ir gausias kanadines rykštenes kontroliuoti ir naikinti labai sudėtinga. Pirmiausia reikia jas naikinti saugomose teritorijose ir ypač vertingose gamtinėse buveinėse, kad būtų galima sumažinti jų daromą žalą. Norint sustabdyti tolesnį plitimą, pradėjusius žydėti augalus reikia nupjauti, kad nesubrandintų sėklų. Veiksmingų ir aplinkai nekenkiančių naikinimo priemonių nėra. Žemės ūkio paskirties žemėse galima naikinti agrotechninėmis priemonėmis ir herbicidais. Gamtinėse buveinėse kerus reikia pavasarį arba vasaros pradžioje iškasti ir sunaikinti.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.