Kietašarvė šoniplauka

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2004 m.

Skiriamieji požymiai

Pontogammaridae šeimos vėžiagyvis. Kūnas iki 22 mm ilgio, blyškiai gelsvas, iš šonų suplotas, į pilvo pusę sulinkęs lanku. Kūnas nuo rudos iki geltonos ar žalsvos spalvos. Galvakrūtinės skydo neturi. Akys inkstiškos. Turi septynias poras kojų. Pirmosios ir antrosios antenos maždaug vienodo ilgio (vietinių šoniplaukų pirmosios antenos aiškiai ilgesnės už antrąsias), mažiau kaip pusės kūno ilgio. Nuo kitų šoniplaukų skiriasi septintosios poros vaikščiojamosios kojos pirmojo narelio plačia išgaubta mentimi, nesiekiančia antrojo narelio galo, ir eilutėmis iš daugiau nei dviejų, dažniausiai 4–7, dyglių ant uodeginės kūno dalies (urosomo) pirmojo ir antrojo narelių nugarinės pusės.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų baseinų gėluose ir apysūriuose vandenyse, taip pat Kaspijos jūroje. Gyvena lėtai tekančiame vandenyje didžiųjų upių žemupiuose, lagūnose, estuarijose, ežeruose. Rūšis plinta Europoje. Baltijos jūros baseine pirmą kartą įveista Kauno mariose. Dabar paplitusi rytinėje ir pietinėje Baltijos jūros baseino dalyse, stebėta Reino ir Dunojaus baseinuose.

Paplitimas Lietuvoje

Plačiausiai Lietuvoje paplitusi invazinė šoniplaukų rūšis. Siekiant praturtinti žuvų maisto išteklius, 1960–1961 m. kietašarvės šoniplaukos buvo introdukuotos į Kauno marias iš Dniepro ir Simferopolio vandens saugyklų (Gasiūnas, 1972). Savaime pasroviui paplito į Kuršių marias. Paplito Nemune žemiau Kauno marių, tačiau aukštyn Nemunu neplito. Nemune tarp Merkio žiočių ir Kauno marių plito pasroviui iš Daugų ežero per Abistą, Varėnę ir Merkį. Randamos Šventosios (pajūrio), Minijos, Nevėžio, Neries, Jūros ir kitų Nemuno intakų žemupiuose, Šešupėje. Ežeruose jos paplito dėl to, kad juose buvo įveistos tikslingai (kai kada neteisėtai). Dabar užregistruotos ne mažiau kaip 18 ežerų (Ančios, Apvardų, Asvejos, Daugų, Dusios, Galsto, Krokų Lankos, Lūšių, Metelių, Obelijos, Platelių, Rūžo, Seirijo, Simno, Vištyčio, Zapšio, Žeimenio, Žuvinto ežeruose), gyvena Elektrėnų ir Antalieptės mariose. Gausias populiacijas sudaro sekliuose, lėtai tekančiuose, gerai vėjo maišomuose, deguonies prisotintuose vandenyse. Įsikuria ant įvairių substratų, jų būna labai gausu augalų sąžalynuose (Arbačiauskas, 2002; Arbačiauskas, Gumuliauskaitė, 2007; Arbačiauskas et al., 2011, 2017).

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Kietašarvės šoniplaukos Lietuvoje plačiai paplito dėl to, kad jos daug kur buvo įveistos. Jos gali plisti pasroviui, prikibusios prie vandens transporto, nardymo įrangos, su laivų balastiniais vandenimis. Gyvena iki metų, dauginasi balandį–rugsėjį, per metus išsivysto iki 3 generacijų. Patelė atveda iki 3 vadų, vadoje būna nuo 40 iki 70 (kartais iki 200) jauniklių. Įvairiaėdės, minta fitoplanktonu, siūliniais dumbliais ir kitais augalais, dvėseliena, o suaugusios minta vabzdžių lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, kitais bestuburiais gyvūnais. Būdamos plėšrios ir gausios, keičia vietinių makrobestuburių sudėtį, mažina jų gausumą. Žuvys kietašarvėmis šoniplaukomis noriai minta, tačiau Lietuvos ežeruose dėl jų žuvų produkcija reikšmingai nepadidėjo (Arbačiauskas et al., 2010).

Kontrolė

Veiksmingų ir saugių metodų kietašarvėms šoniplaukoms naikinti gamtinėse buveinėse nėra. Siekiant riboti jų plitimą, būtina taikyti prevencijos priemones. Pervežamas vandens transporto priemones (valtis, jachtas, baidares) ir verslinės žvejybos įrankius būtina dezinfekuoti karštu vandeniu arba visiškai išdžiovinti. Draudžiama šoniplaukas naudoti gyvam masalui. Siekiant stabdyti plitimą su laivų balastiniais vandenimis, juos reikia pakaitinti iki 50 °C temperatūros arba bent dviem valandoms gėlą ar apysūrį balastinį vandenį pakeisti vandenyno druskingumo (34 ‰) vandeniu. Būtina informuoti visuomenę apie invazinių rūšių žalą ir jų plitimo prevenciją.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.