Mantegacio barštis

Statusas

Į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2017 m.

Skiriamieji požymiai

Salierinių (Apiaceae) šeimos daugiametis, vieną kartą per gyvenimą derantis (monokarpinis), 2–4 m, kartais iki 5 m, aukščio augalas. Daugeliu išorinių požymių Mantegacio barščiai panašūs į Sosnovskio barščius, geriausiai rūšis atskirti pagal lapų požymius. Stambių plunksniškų lapų viršūninė skiltis su trimis ilgomis, siaurai trikampiškomis ar netgi ištįsusiomis smailiaviršūnėmis skiautėmis. Žiedai stiebo ir šoninių šakų viršūnėse susitelkę stambiais sudėtiniais skėčiais. Vainiklapiai balti, kartais žalsvai gelsvi, kraštinių skėčio žiedų vainiklapiai labai skirtingų dydžių, dvišalės simetrijos. Vaisius sudarytas iš dviejų vienasėklių, kiaušiniškų merikarpų.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi Šiaurės Kaukaze ir Užkaukazėje. Mantegacio barščiai savaime auga kalnų ir priekalnių pievose, o žemumose dažniausiai įsikuria pievose ir įvairiose antropogeninėse buveinėse. Europoje Mantagacio barštis pirmiausia introdukuotas XIX a. pradžioje Jungtinėje Karalystėje kaip dekoratyvinis augalas. Vėliau buvo pradėtas auginti Vakarų ir Vidurio Europos želdynuose. Ypač sparčiai plisti rūšis pradėjo XX a. antrojoje pusėje ir daugelyje šalių tapo invaziniu augalu. Dabar, kaip svetimžemė invazinė rūšis, Mantegacio barštis paplitęs beveik visoje Europoje, Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje, Pietų Amerikos pietiniuose regionuose ir Tasmanijoje. Baltijos šalyse augalas gana retas, nes šiame regione vyrauja gimininga rūšis – Sosnovskio barštis.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje Mantegacio barštis pirmą kartą aptiktas 2020 m. Joniškio r., Bertaučių k. (Gudžinskas, Kazlauskas, 2022). Antra šios rūšies populiacija surasta 2022 m. Akmenės r. Nurodoma, kad Joniškio r. Mantegacio barščiai dekoratyviniais tikslais buvo pradėti auginti XX a. pabaigoje, o XXI a. pradžioje, apleidus sodybą, ėmė plisti aplinkiniuose plotuose. Kol kas šios rūšies augalai Lietuvoje užima nedidelį, maždaug 0,5 plotą, tačiau gali būti, kad šiauriniuose rajonuose jis yra labiau paplitęs (Gudžinskas, Kazlauskas, 2022). Auga dykvietėse, pakrūmėse, pakelėse, apleistose pievose, krūmynuose ir pamiškėse.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Didžiausios įtakos Mantegacio barščio plitimui ir invazijai turėjo tai, kad buvo ilgą laiką auginamas dekoratyviniuose želdynuose ir tikslingai platinamas. Plitimui didelės įtakos turi didelė sėklų produkcija, kurias platina vėjas, vanduo ir žmonės (labiausiai su transportu ir pervežamu dirvožemiu). Naujuose plotuose įsikūrę Mantegacio barščiai kelerius metus plinta lėtai, bet maždaug po dešimtmečio prasideda ypač spartus populiacijos ir jos užimamo ploto didėjimas. Dirvožemyje susidaro trumpalaikis sėklų bankas, tačiau pavienės sėklos, dažniausiai subrendusios ant šoninių skėčių, gali išlikti gyvybingos 5–7 metus. Išnaikinus visus individus, jeigu tokios sėklos patenka į dirvožemio paviršių, populiacija gali vėl atsikurti. Mantegacio barščiai, kaip ir Sosnovskio barščiai, sudaro didelius ir tankius sąžalynus. Stambūs augalai su plačiais lapais nustelbia beveik visus augalus, dėl to bendrijose labai sumažėja rūšių įvairovė. Mantegacio, kaip ir Sosnovskio barščiai, kelia pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai, nes jų sultyse esantys furanokumarinai padaro odą jautrią ultravioletiniams saulės spinduliams. Dėl to ji gali parausti arba susidaryti pūslės ir sunkiai gyjančios žaizdos, kurioms užgijus susidaro ilgai išliekančios pigmentinės dėmės (Booy et al., 2005).

Kontrolė

Kadangi Mantegacio barščiai daugeliu ekologinių ir biologinių savybių labai panašūs į Sosnovskio barščius, šių rūšių kontrolės ir naikinimo metodai vienodi. Labai svarbu, kad pradėjus populiacijas naikinti, tai būtų daroma nuolat ir sistemingai tol, kol neliks nė vieno individo. Vėliau teritorijas būtina bent 3–5 metus stebėti, ar augalai neatsikuria iš dirvožemyje likusių gyvų sėklų (Gudžinskas ir kt., 2014).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.