Muilinė guboja

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Gvazdikinių (Caryophyllaceae) šeimos daugiametis augalas su stora, 5–10 cm skersmens liemenine šaknimi, kuri į gruntą įsiskverbia net iki 15 m gylio. Stiebai gausūs, šakoti, 40–100 cm aukščio. Stambių individų stiebai dažnai sudaro pusrutulio arba beveik rutulio formos kerą, mažesnių individų stiebai būna padriki. Lapai linijiški arba linijiškai lancetiški, 2–5 cm ilgio ir 2–7 mm pločio, su 3–5 gyslomis, smailūs, pliki. Žiedai smulkūs, susitelkę didelėmis, labai šakotomis daugiažiedėmis šluotelėmis. Vainiklapiai balti arba vos rausvi. Vaisius – 2–2,5 mm ilgio atsidarančioji dėžutė. Sėklos smulkios, 1–1,2 mm ilgio. Žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais, sėklos subręsta rugpjūčio–spalio mėnesiais ir išbarstomos rudenį arba žiemą. Į muilinę guboją panaši šalyje reta svetimžemė permautalapė guboja (Gypsophila perfoliata L.), kurios stiebai padriki, dažniausiai gulsti, kiaušiniški lapai pamatu apkabina stiebą, o žiedai sodriai rausvi.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi Pietryčių Europoje ir Vakarų ir Centrinėje Azijoje. Dažniausiai įsikuria stepėse, miškastepėse, pusdykumėse, dažnai auga uolėtuose šlaituose, akmenynuose, smėlynuose, smiltpievėse, kopose. Muilinės gubojos auginamos gėlynuose, taip pat buvo naudojamos pustomiems smėlynams sutvirtinti, todėl daug kur pasitaiko sulaukėjusių. Europoje, kaip svetimžemė rūšis, muilinė guboja paplitusi Baltijos jūros pakrančių kopose. Ji taip pat aptinkama didelėje Šiaurės Amerikos dalyje, o kai kuriuose regionuose laikoma invazine.

Paplitimas Lietuvoje

Muilinės gubojos pustomoms kopoms sutvirtinti Lietuvos pajūryje buvo tikslingai pradėtos veisti XIX a. pirmojoje pusėje. Pirmą kartą savaime plintančios muilinės gubojos dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo užregistruotos 1858 m. (Abromeit et al., 1898). Dabar rūšis plačiai paplitusi Baltijos jūros pakrančių kopose ir gretimose buveinėse, kai kur sudaro didelius ir tankius sąžalynus, ypač pilkųjų ir baltųjų kopų buveinėse ir pamiškėse. Rečiau pasitaiko retuose pušynuose, pakelėse, sausose pievose. Kitose Lietuvos dalyse rūšis apyretė, bet stebimas jos plitimas, ypač pietiniuose šalies rajonuose. Įvairaus dydžio sąžalynų aptinkama aplink kapines, gyvenviečių aplinkoje, taip pat smėlynuose, pamiškėse, sausose pievose.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Muilinės gubojos dauginasi sėklomis, kurias lengvai išnešioja vėjas. Stambūs individai subrandina tūkstančius sėklų. Dalį iš dėžučių išbirusių sėklų vėjas išnešioja kartu su pustomu smėliu, o kita jų dalis išbarstoma rudenį arba žiemą, vėjui ritinant nulaužtus sudžiūvusius muilinių gubojų stiebus (Gudžinskas ir kt., 2014). Didžiausią poveikį muilinės gubojos daro smėlynų buveinėms ir jų biologinei įvairovei. Jos lengvai nustelbia daugumą vietinių kopų ir smėlynų augalų, o susidarę sąžalynai reikšmingai pakeičia buveinių sąlygas. Buveinėse, kuriose vyrauja muilinės gubojos, beveik nebelieka atviro smėlio plotų, kaupiasi augalų liekanos ir formuojasi miškams būdingų samanų danga. Dėl to sumažėja ne tik smėlynams būdingų augalų, bet ir kitų organizmų rūšių įvairovė. Poveikis žemyninių buveinių įvairovei netirtas, tačiau muilinės gubojos didžiausią grėsmę kelia smėlynų ir sausų pievų buveinių įvairovei.

Kontrolė

Siekiant kontroliuoti muilinių gubojų gausą ir išvengti tolesnio jų plitimo, žydėjimo metu augalus reikia nupjauti, kad nesubrandintų sėklų. Nuolat šienaujamose pievose muilinės gubojos pamažu silpsta ir per ilgą laiką išnyksta. Smėlynų buveinėse muilines gubojas rekomenduojama naikinti mechaninėmis priemonėmis (Gudžinskas ir kt., 2014). Geriausia pakirsti šaknį maždaug 20–30 cm gylyje, ištraukti viršutinę šaknies dalį ir sunaikinti. Cheminės naikinimo priemonės, ypač pajūrio buveinėse, dėl didelio neigiamo poveikio aplinkai, negali būti naudojamos. Gėlių puokštės, kuriose buvo naudotos peržydėjusios muilinės gubojos, turi būti sudeginamos.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.