Nuodėgulinis grundalas

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2004 m., į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2016 m.

Skiriamieji požymiai

Nuodėgulinių (Odontobutidae) šeimos nedidelė, 8–20 cm ilgio žuvis. Kūnas verpstiškas, juosvas, pilkas, žalsvas ar rusvas, ištisai nusėtas tamsiomis netaisyklingomis dėmėmis. Galva didelė, iš viršaus plokščia. Žiotys didelės, apatinis žiomuo atsikišęs į priekį. Subręsta antraisiais ar trečiaisiais gyvenimo metais. Neršia nuo gegužės pabaigos iki liepos mėnesio, kai vanduo sušyla iki 18–20 °C. Neršia porcijomis, per du ar tris kartus, kas 14–20 dienų. Ikrus priklijuoja ant įvairių povandeninių substratų, tokių kaip akmenys, vandens augalai, nuskendusios medžių šakos.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi Rytų Azijoje, gėluosiuose vandens telkiniuose: Korėjos pusiasalio šiaurės rytuose, Kinijos šiaurinėje dalyje, Amūro vidurupio ir žemupio bei jo intakų (Sungario, Usūrio) baseinuose, Chankos ežere (Kottelat, Freyhof, 2007). Antropogeninis arealas apima beveik visą Euraziją. Nuodėguliniai grundalai aptinkami beveik visoje Europoje, o labiausiai paplitęs Vidurio ir Rytų Europos šalyse (Reshetnikov, Ficetola, 2011).

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje nuodėgulinis grundalas gamtoje pirmą kartą pastebėtas 1985 m. netoli Vilniaus esančiame ežerėlyje (Virbickas, 2000). Manoma, kad šios žuvys į vandens telkinius pateko iš akvariumų. Kelis dešimtmečius rūšis šalyje sparčiai plito. Dabar ji aptinkama visuose Lietuvos regionuose. Dauguma radaviečių šalyje telkiasi aplink didžiuosius ir vidutinio dydžio miestus. Nuodėguliniai grundalai dažniausiai aptinkami eutrofiniuose stovinčio vandens telkiniuose ir upių senvagėse, kuriose gausu vandens augalų (Rakauskas et al., 2021).

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Nuodėgulinių grundalų paplitimą Lietuvos vidaus vandenyse lėmė tyčinis jų perkėlimas, siekiant padidinti žuvų įvairovę vandens telkiniuose, kuriuose sunkiai išgyvena vietinės žuvys. Atsitiktinai šios žuvys išplatinamos tada, kai jas gyvas žvejai naudoja jaukui, žvejodami plėšriąsias žuvis. Likusios po žūklės gyvos žuvelės kartais paleidžiamos į vandens telkinį (Rakauskas et al., 2021). Nuodėguliniai grundalai labai atsparūs deguonies stygiui ir nepalankioms aplinkos sąlygoms: išgyvena net iki pat dugno žiemą įšąlančiuose, o vasarą trumpam išdžiūstančiuose vandens telkiniuose. Šios žuvys labai plėšrios ir atsparios nepalankioms aplinkos sąlygoms, todėl per tam tikrą laiką išnaikina daugumą vandens vabzdžių, kitų rūšių žuvis ir varliagyvius, suėsdami jų ikrus ir jauniklius. Didžiausią grėsmę kelia tokiose pačiose buveinėse gyvenantiems saugomiems vandens gyvūnams: skiauterėtiesiems tritonams, raudonpilvėms kūmutėms, česnakėms, europinėms medvarlėms, vijūnams ir ežerinėms rainėms (Rakauskas et al., 2021).

Kontrolė

Nuodėguliniai grundalai Lietuvoje savaime neplinta, o į naujus vandens telkinius patenka tik dėl žmonių veiklos. Siekiant išvengti šios rūšies invazijos tuose vandens telkiniuose, kur jų dar nėra, reikia užkardyti jų įžuvinimą. Nuoseklus piliečių švietimas bei invazinių rūšių sukeliamų problemų aiškinimas svariai prisidėtų, mažinant tyčinį minėtų invazinių žuvų platinimą šalyje. Esamas rūšies populiacijas galima veiksmingai naikinti vandens telkinyje įveisus vietinių plėšriųjų žuvų (lydekų, ešerių). Tyrimais patvirtinta, kad palaikant didelį plėšriųjų žuvų gausumą vandens telkinyje, šių invazinių žuvų populiacija reikšmingai sumažėja (Rakauskas et al., 2019). Mažiau veiksmingas yra mechaninis šių invazinių žuvų naikinimas. Žvejai turėtų vadovautis principu, kad sugautų nuodėgulinių grundalų negalima paleisti.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.