Paprastasis mangutas

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2004 m., į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2017 m.

Skiriamieji požymiai

Šuninių (Canidae) šeimos lapės dydžio gyvūnas, dažnai vadintas usūriniu šunimi. Kojos ir uodega trumpi, galva maža, trumpu, smailėjančiu snukiu ir mažomis apvaliomis ausimis. Kūnas – 50–70 cm, uodega – 13–25 cm ilgio. Vasarą sveria 4–6 kg, vėlyvą rudenį – 6–13 kg. Kailis nuo geltonos iki pilkos arba rausvos spalvos. Krūtinė, gerklė, kojos juodai rudos, nugara, pečiai ir uodegos viršutinė dalis padengta juodais ilgais plaukais. Juoda spalva ant snukio apima akis ir skruostus. Lytiškai subręsta sulaukę 9–11 mėnesių. Patelės gali vesti jauniklius kasmet. Poruojasi nuo vasario iki balandžio, dažniausiai – kovą. Jauniklius veda balandį–liepą, žindo 9 savaites. Jaunikliai nuo motinos atsiskiria sulaukę 4–5 mėnesių. Vidutinę vadą Lietuvoje sudaro 8,7 ± 0,65, didžiausią – 14 jauniklių. Monogamai, jaunikliais rūpinasi ir patelės, ir patinai.

Kilmė ir bendras paplitimas

Savaime paplitęs dalyje Kinijos, šiaurės rytinėje Indokinijos pusiasalio dalyje, Korėjoje, Sibiro rytinėje dalyje, Mongolijoje ir Japonijoje. Nuo 1929 m. buvo introdukuotas Vakarų Sibire, Rusijos europinėje dalyje, Vidurinėje Azijoje ir Kaukaze. Greitai išplito šiaurinėje ir vakarinėje Europos dalyse (Tedeschi et al., 2022).

Paplitimas Lietuvoje

Į Lietuvą mangutai pateko iš Baltarusijos ir Latvijos. Lietuvoje pirmą kartą užregistruotas 1948 m., o iki 1960 m. išplito visoje šalyje. Tikslus populiacijos dydis nežinomas, nes nuo 1998 m. oficiali apskaita nevykdoma. Gamtos tyrimų centro duomenimis, 1998–2008 m. mangutų skaičius Lietuvoje išaugo nuo 6300 iki 47 000. Nuo 2010 m. iki 2016 m. kasmet buvo sumedžiojama 4000–10 000, keliuose suvažinėjama po 5000–20 000 mangutų. Nuo 2017 m. sumedžiotų mangutų skaičius sumažėjo iki 1300–3700, keliuose žūsta po 3000–13 000 individų. Visą populiaciją šalyje sudaro 12 000–20 000 individų (Balčiauskas et al., 2021). Paplitęs visoje Lietuvos teritorijoje, rečiausias pietinėje šalies dalyje. Dažniausiai aptinkami pievose, drėgnuose lapuočių ir mišriuosiuose miškuose su vešliu pomiškiu, upių slėniuose, pelkėse (Balčiauskas ir kt., 1999).

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Manguto invazyvumą lemia įvairus racionas, ekologinis plastiškumas ir prisitaikymas išgyventi urbanizuotose teritorijose, netgi miestuose. Įvairiaėdis, minta maita, varliagyviais, augalais, smulkiais žinduoliais, vandens paukščiais, bestuburiais. Didelį neigiamą poveikį daro paukščių ir varliagyvių populiacijoms, ypač salose. Pavasarį ir vasarą daug žalos padaro ant žemės perintiems vištiniams paukščiams, ypač kurtiniams ir tetervinams. Kadangi mangutai minta varliagyviais, gali daryti įtaką retoms jų rūšims. Mangutų įtaka ypač didelė dėl jų rudeninio hiperfagiškumo. Šiltomis žiemomis mangutai neįminga ir minta varliagyviais jų žiemavietėse. Dėl maisto konkuruoja su vietiniais gyvūnais, nes misdami maita, mažina kitų plėšrūnų (generalistų) tankumą. Kintant klimatui, mangutų daroma žala didės. Perneša pasiutligę, niežus, echinokokozę ir trichineliozę. Mangutus medžioja kiti plėšrūnai (vilkai, šunys), todėl gali jiems perduoti užkrečiamąsias ligas.

Kontrolė

Mangutų prevencija jau neįmanoma, juos galima tik naikinti. Pagrindiniai naikinimo būdai – medžioklė, gaudymas stacionariomis gaudyklėmis ir spąstais. Gaudyti ir medžioti gali tik teisę medžioti turintys asmenys. Daugelyje šalių mangutai medžiojami visus metus.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.