Paprastasis meškėnas

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2012 m., į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2016 m.

Skiriamieji požymiai

Meškėninių (Procyonidae) šeimos gyvūnas, išorine išvaizda ir dydžiu panašus į mangutą. Kailis pilkas, rausvas arba beveik juodas, galva plati. Aplinkui akis yra tamsi, kaukės formos, skruostus apimanti dėmė. Uodega pūkuota, su 5–7 aiškiai šviesesniais žiedais. Priekinės ir užpakalinės letenos penkiapirštės. Pirštai minkšti, ilgi, kibūs ir lankstūs, be plaukiojamųjų plėvių. Gerai laipioja ir plaukia, nebijo vandens. Sugautą grobį prieš suėsdami neretai skalauja vandenyje.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis kilusi iš Pietų ir Centrinės Amerikos. Dabar meškėnai paplitę JAV, Kanados pietinėje dalyje ir Centrinėje Amerikoje. Europoje į laisvę pirmą kartą išleisti Vokietijoje 1927 m. Rusijoje jie buvo introdukuoti 1936 m., o Baltarusijoje į laisvę paleisti 1954 m. Dabar Europoje aptinkami Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Danijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Estijoje ir Balkanų šalyse (Tedeschi et al., 2022).

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje pirmą kartą rūšis registruota 2010 m. Iki šiol Lietuvoje meškėnų aptikta Pasvalio, Rokiškio, Šilutės, Kazlų Rūdos ir Varėnos r., o dažniausiai aptinkamas Neringoje. Kuršių nerijoje jie stebimi nuolat ir patvirtinta, kad dauginasi. Dėl slapaus gyvenimo būdo ir panašumo į mangutą, tikslus paplitimas ir populiacijos dydis nežinomi. Už Kuršių nerijos ribų 2020–2021 m. buvo sumedžioti tik 6 individai. Gali apsigyventi įvairiose buveinėse. Pirmenybę teikia seniems lapuočių miškams, esantiems netoli vandens telkinių ir šlapynių. Kokias buveines meškėnai pasirenka Lietuvoje, duomenų nėra.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Europoje meškėnai užima naują ekologinę nišą ir yra labiau prisitaikę už daugumą vietinių plėšrūnų. Nevengia gyvenviečių. Poligamai. Poruojasi nuo sausio iki kovo. Nėštumas trunka apie 65 dienas, jauniklius veda balandį. Vadoje 1–8, dažniausiai 2–5, jaunikliai. Pirmąją žiemą jaunikliai neretai lieka su motina. Patelės pasilieka toje teritorijoje, kurioje gimė, o patinai keliauja ir kartais nuklysta gana toli. Didžiausia meškėnų gyvenimo trukmė yra 10–12 metų, bet dauguma jų gamtoje gyvena trumpiau nei 5 metus. Nespecializuoti plėšrūnai, medžiojantys ant žemės, vandenyje ir medžiuose. Visaėdžiai, minta riešutais, vaisiais, žolėmis, sėklomis, vabzdžiais, moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis, varliagyviais, paukščiais ir jų kiaušiniais, smulkiaisiais žinduoliais, maita ir atliekomis. Tėvynėje jie yra daugiau nei 12 ligų (leptospirozės, tuliaremijos, tuberkuliozės, listeriozės, encefalito), tarp jų pavojingų ir žmonėms, nešiotojai. Perneša kitų rūšių žinduoliams ir paukščiams pavojingas apvaliąsias kirmėles (Baylisascaris procyonis). Šiaurės Amerikoje meškėnai yra vieni svarbiausi pasiutligės platintojai. Meškėnų pasiutligės atvejų registruota ir Vokietijoje (Bartoszewicz, 2006).

Kontrolė

Meškėnai medžiojami su šunimis ir gaudomi spąstais, prie vandens telkinių šaudomi iš laivelių, pašviečiant prožektoriumi. Lenkijoje nuo 2009 m. gyvagaudėmis gaudyklėmis gaudomi visus metus. Vokietijoje kasmet sumedžiojama apie 20 000 individų, tačiau jų populiacija nemažėja ir invazija į kitas šalis neslopsta. Lietuvoje meškėnų populiacijos kontrolė gali būti veiksminga tik tol, kol jie neišplitę. Dėl to labai svarbu apie meškėnų daromą žalą informuoti visuomenę. Meškėnus gaudyti ir medžioti gali tik asmenys, turintys teisę medžioti.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.