Pilkoji žiurkė

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Pelinių (Muridae) šeimos graužikas. Nugara ruda arba tamsiai pilka, pilvas pilkas. Kūnas apie 20–25 cm ilgio, suaugėliai sveria apie 350 g (iki 900 g). Patelės turi 12 spenių. Pilkoji žiurkė nuo panašios juodosios žiurkės skiriasi buku snukiu, trumpesne už kūną uodega, nedidelėmis ausimis (užlenktos į priekį, jos neuždengia akių) ir palyginti mažomis akimis.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis kilusi iš Kinijos šiaurinės dalies. Rytų Europoje pilkosios žiurkės pasirodė XVII a., o XIX a. pradžioje jau buvo aptinkama visose Europos šalyse. Į Naująjį Pasaulį pateko maždaug XVIII a. septintajame dešimtmetyje su laivais. Dabar pilkosios žiurkės gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą (Hulme-Beaman et al., 2021).

Paplitimas Lietuvoje

Kada ir kokiu būdu į Lietuvą pateko pilkosios žiurkės nežinoma. XX a. šeštajame dešimtmetyje Lietuvos šiaurės rytinėje dalyje buvo neaptikta, nuo devintojo dešimtmečio randama jau visoje šalyje. Populiacijos dydis nežinomas. Sprendžiant pagal kitose šalyse atliktus vertinimus, individai Lietuvoje turėtų būti skaičiuojami milijonais. Lietuvoje pilkoji žiurkė yra komensalinė rūšis, gyvenanti arti žmonių. Užima labai įvairias buveines, kuriose tik randa maisto ir slėptuvių. Jos įsikuria rūsiuose, tvartuose, fermose, šiukšlynuose, kanalizacijos sistemose, uostuose ir produktų saugyklose. Negausiai aptinkamos laukuose ir miškuose. Pirmenybę teikia drėgnoms buveinėms. Toje pačioje teritorijoje laikosi beveik ištisus metus, o pristigusios maisto – migruoja. Beveik išstūmė vietines juodąsias žiurkes (Balčiauskas ir kt., 1999).

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Pilkųjų žiurkių invazyvumą lemia ekologinis plastiškumas, prisitaikymas gyventi urbanizuotose teritorijose, elgsena ir mityba. Jų gera klausa, junta ultragarsus, labai aštri uoslė. Laisvėje išgyvena iki 3 metų, dauguma individų – ne ilgiau kaip metus. Gyvena grupėmis su griežta hierarchija, todėl, esant nepalankioms sąlygoms arba jas naikinant, pirmieji žūsta žemiausią rangą užimantys individai. Jauniklius veda daug kartų per metus, ovuliacija vyksta spontaniškai. Vadoje 6–11 (iki 14) jauniklių. Nėštumas trunka 21–24 dienas, jauniklius žindo maždaug 28 dienas. Vos atvedusios jauniklius patelės vėl gali būti apvaisintos. Veistis pradeda sulaukusios 5 savaičių. Per metus veda iki 5 vadų. Vislumas priklauso nuo maisto gausos. Įvairiaėdės, maitinasi mėsa ir augaliniu maistu, grūdais, įvairiomis sėklomis, vaisiais, šaknimis, bestuburiais ir stuburiniais gyvūnais. Įveikia triušio dydžio grobį. Suaugėliams per dieną reikia apie 10 % jų svorio sudarančio sauso maisto kiekio. Žiurkės ėda augalų sėklas ir daigus, todėl sutrikdo populiacijų atsikūrimą ir naikina derlių. Užteršia žmonių maisto atsargas ir pašarus, nugraužia elektros kabelius. Platina įvairias ligas (kriptosporidiozę, hemoraginę karštinę, hantavirusines ligas, toksoplazmozę, trichineliozę, Veilo ligą). Kai kuriose pasaulio dalyse jos su blusomis perneša maro bakterijas (Sabour et al., 2022).

Kontrolė

Žiurkės naikinamos fizinėmis, cheminėmis ir biologinėmis priemonėmis. Gaudant spąstais, žiurkių visai išnaikinti neįmanoma, nes likę individai sparčiai veisiasi ir atkuria populiaciją. Dažnai naudojami rodenticidai. Greito veikimo nuodai neveiksmingi, nes žiurkės vengia naujo maisto, todėl jaukas pražudo tik nedidelę dalį populiacijos. Labiausiai tinka kraujo krešėjimą stabdantys lėto veikimo antikoaguliantai, kuriuos naudojant kartu su kalciferoliais, sutrikdoma kalcio ir fosforo pusiausvyra organizme, sukeliama hiperkalcemija. Lietuvoje naikinti pilkąsias žiurkes galima be leidimo, visus metus, bet visiškai jų išnaikinti neįmanoma.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.