Rainuotasis vėžys

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2004 m., į Europos Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2016 m.

Skiriamieji požymiai

Amerikinių vėžių (Cambaridae) šeimos vėžys. Kiautas nepastovios spalvos, kinta nuo rusvos iki tamsios rudai žalios. Pilvelio nugarinė pusė su tamsiai raudonais skersiniais dryžiais [1]. Apatinė žnyplių pusė balkšva. Žnyplių galiukai šviesesni, dažniausiai oranžiniai [2]. Galvakrūtinės skydo šonuose, prieš kaklinę vagelę, yra keli aštrūs dygliai [3] (plačiažnyplių vėžių dygliai panašūs, bet jie yra už kaklinės vagelės). Ant pirmojo priekinių kojų narelio, už žnyplių, yra aiškiai matoma aštri, pentino formos išauga [4]. Užauga iki 12 cm ilgio, bet dažniausiai sugaunami 6–9 cm ilgio vėžiai. Gyvena įvairiuose vandens telkiniuose, nereiklūs aplinkos sąlygoms. Šių vėžių aptinkama įvairaus trofiškumo vandens telkiniuose. Dažniau gyvena mezotrofiniuose ar eutrofiniuose vandens telkiniuose, tačiau randami ir distrofiniuose. Pasitaiko iki 40 m gylyje, bet dažniausiai laikosi 1–4 m gylio vandens telkinių dalyse. Subręsta antraisiais gyvenimo metais, daugintis pradeda užaugę iki 3–4 cm ilgio. Lietuvoje poruojasi nuo rugpjūčio iki pavasario. Ikrai apvaisinami tik pavasarį, sušilus vandeniui. Patelės nešioja po 300–400 ikrelių. Visaėdžiai, aktyvūs visą parą.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rainuotieji vėžiai savaime plačiai paplitę Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje. Į Europą apie 100 vėžių buvo introdukuota iš Delavero upės (JAV) į Vokietiją 1890 m. (Burba, 2010). Dabar sparčiai plinta Europos gėluose vandenyse ir aptinkami beveik visose Europos šalyse.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje rainuotieji vėžiai pirmą kartą pastebėti 1994 m. (Burba, 2010). Dabar jie paplitę visoje šalyje, visų upių baseinuose. Rasti daugiau kaip 420-yje vandens telkinių. Aptinkami ežeruose, upėse, tvenkiniuose (Šidagyte et al., 2017a). Sparčiai plinta savaime, bet jų plitimui didelės reikšmės turi savavališkas perkėlimas į naujus vandens telkinius. Dėl savavališkų introdukcijų rainuotieji vėžiai pateko į upių baseinų aukštupius ir uždarus ar beveik uždarus ežerus.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Patekę į vandens telkinius, rainuotieji vėžiai pradeda labai sparčiai daugintis ir po dvejų ar ketverių metų jų populiacijos tampa labai gausios, kvadratiniame metre būna nuo 3 iki 6 individų. Esant gausiai populiacijai, rainuotieji vėžiai gali sunaikinti didelę dalį žuvų ikrų, suėsti daug kitų telkinio dugne gyvenančių gyvūnų. Maždaug penktaisiais invazijos metais rainuotieji vėžiai ima masiškai gaišti, kartu žūsta ir vietinių rūšių vėžiai. Iki šiol Lietuvoje nežinomas nė vienas vandens telkinys, kuriame rainuotieji vėžiai būtų visiškai išnykę. Visada lieka pavienių rainuotųjų vėžių individų. Su likusiais individais išlieka ir jų platinamų ligų užkratas. Po kelerių metų vandens telkinyje vietinių vėžių nelieka, o ir rainuotųjų vėžių lieka nedaug, bet jų beveik neįmanoma sugauti.

Kontrolė

Rainuotiesiems vėžiams patekus į vandens telkinį, nėra efektyvių priemonių jiems naikinti. Jais mintantys natūralūs priešai, tokie kaip ūdros, unguriai, ešeriai ir vėgėlės, reikšmingos įtakos jų populiacijų gausumui nedaro. Siekiant sustabdyti tolesnį šių invazinių vėžių plitimą, būtina informuoti gyventojus apie jų daromą žalą vietiniams vėžiams ir apie pavojų, kylantį dėl nelegalaus jų perkėlimo į naujus vandens telkinius. Rainuotuosius vėžius galima gaudyti ištisus metus. Neribojamas nei sugaunamų individų dydis, nei skaičius, tik asmuo privalo turėti mėgėjų žvejybos leidimą.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.