Raukšlėtalapis erškėtis

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Erškėtinių (Rosaceae) šeimos krūmas. Stiebai gausūs, statūs, rečiau pagulę, dažniausiai 1–1,5 m, kartais iki 2 m, aukščio. Šakos storos, gausiai dygliuotos ir plaukuotos. Dygliai tiesūs, pūkuoti, tarp jų gausu adatėlių pavidalo dygliukų. Lapai sudėtiniai, sudaryti iš 5–9 labai raukšlėtų lapelių. Lapeliai dantyti, jų viršutinė pusė plika ir blizgi, apatinė gausiai plaukuota. Žiedai kvapūs, stambūs, 6–8 cm skersmens, pavieniai arba susitelkę viršūninėmis kekėmis po 2–6, kartais daugiau. Taurėlapiai 3,3–4,5 cm ilgio. Vainiklapiai 5, gana stambūs, raudonai violetiniai, rausvi, kartais balti. Žydi nuo gegužės iki vėlyvo rudens. Erškėtuogės stambios, 2–5 cm skersmens, suploto rutulio formos, sultingos, gelsvai oranžinės, raudonai oranžinės arba ryškiai raudonos, su daug riešutėlių. Nuo kitų rūšių erškėčių skiriasi tankiais, įvairaus ilgio dygliais ir aiškiai raukšlėtais lapais.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi Rytų Azijoje (Rusijos rytuose, Korėjoje, Sachaline, Japonijoje, Kinijoje). Dažniausiai auga pajūrio buveinėse, sausuose šlaituose, žvirgždynuose, pievose. Vidurio Europoje raukšlėtalapiai erškėčiai pradėti auginti 1860 m., bet labiausiai jie paplito XX a. pradžioje, kai daugelyje šalių juos imta sodinti gėlynuose ir parkuose, auginti dėl daug vitaminų turinčių vaisių ir naudoti kopoms apželdinti. Dabar raukšlėtalapiai erškėčiai paplitę daugelyje Europos šalių, ypač dažni Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantėse. Kaip svetimžemiai arba invaziniai augalai, jie taip pat plinta Šiaurės Amerikoje ir kai kuriuose Azijos regionuose.

Paplitimas Lietuvoje

Kada raukšlėtalapiai erškėčiai Lietuvoje pradėti auginti želdynuose, tikslių duomenų nėra, bet manoma, kad jie buvo introdukuoti XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje. Sulaukėjusių raukšlėtalapių erškėčių pirmą kartą P. Snarskis surado 1937 m. Utenos r., miške prie Saldutiškio (Gudžinskas, 2000c). Labiausiai Lietuvoje šie augalai paplito XX a. antrojoje pusėje, kai buvo naudojami šlaitams apželdinti ir pajūrio smėlynams sutvirtinti. Dabar raukšlėtalapiai erškėčiai paplitę visoje šalyje, ypač dažni pietrytinėje ir vakarinėje dalyse, o šiaurinėje dalyje šiek tiek retesni ir ne tokie gausūs. Auga įvairiose buveinėse, bet dažniausiai jų aptinkama sausuose šlaituose, pievose, miškų pakraščiuose, pakelėse, dykvietėse. Ypač dažni ir gausūs Baltijos jūros pakrančių baltosiose ir pilkosiose kopose.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Raukšlėtalapiai erškėčiai išaugina ilgus šakniastiebius, dėl to sudaro didelius ir tankius sąžalynus. Dauginasi vegetatyviniu būdu ir sėklomis, kurias išnešioja vanduo ir gyvūnai. Plinta su dirvožemiu, kuriame yra jų šakniastiebių. Raukšlėtalapiai erškėčiai neigiamai veikia vietinius augalus, gyvūnus, bendrijas ir buveines, nes sumažėja vietinių rūšių įvairovė. Šių augalų invazijai jautriausi pajūrio kopų augalai (Isermann, 2008). Paplūdimiuose, kuriuose auga raukšlėtalapiai erškėčiai, sumažėja poilsiui tinkamų vietų plotai, sustiprėja antropogeninis poveikis invazijos nepaveiktoms pajūrio paplūdimių ir kopų buveinėms (Weidema, 2006).

Kontrolė

Raukšlėtalapius erškėčius kontroliuoti ir naikinti labai sudėtinga, veiksmingų ir aplinkai nekenkiančių priemonių kol kas nėra. Pavienius krūmus ar nedidelius sąžalynus galima iškasti ir sunaikinti. Būtina žinoti, kad vieną kartą krūmus nukirtus arba nupjovus, jie ima auginti šakniastiebius ir pradeda dar sparčiau plisti.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.