Rytinis gružlelis

Statusas

Į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2016 m.

Skiriamieji požymiai

Gružlinių (Gobionidae) šeimos nedidelė, 6–8 cm ilgio žuvis, gyvenanti iki 5 metų. Kūnas ištįsęs, pilkšvai sidabriškas, nugarinė dalis tamsesnė. Išilgai kūno šono eina tamsi juosta. Galva snukio link smailėjanti, iš viršaus plokščia, žiotys siauros. Uodegos stiebelis plonas, uodeginis pelekas platus ir giliai įkirptas. Subręsta pirmaisiais gyvenimo metais, neršti pradeda vandeniui sušilus iki maždaug 15 ºC. Ikrus išneršia porcijomis, per keletą kartų. Nerštas trunka visą šiltąjį metų laikotarpį, nuo balandžio iki rugsėjo. Patinai agresyviai gina nerštavietes, nuo jų vaiko kitas žuvis.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi Azijos rytinėje dalyje. Jos arealas driekiasi nuo Amūro baseino, Mongolijos, Kinijos šiaurės, Japonų jūros baseino upių ir Japonijos iki Korėjos, Vietnamo šiaurės, Taivano ir Hainano salų pietuose (Kottelat, Freyhof, 2007). Antropogeninis arealas apima visą Euraziją. Aptinkamas didelėje dalyje Europos, ypač Vidurio, Vakarų ir Rytų Europos šalyse (Witkowski, 2011).

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje rytinis gružlelis pirmą kartą pastebėtas 1963 m. Lazdijų r., Dunojaus ežere (Virbickas, 2000). Rūšis į ežerą pateko atsitiktinai, manoma, kad su įžuvinimui naudotu karpinių žuvų mailiumi. Vėliau ši gružlelių populiacija savaime išnyko. Gerokai vėliau rytinis gružlelis pakartotinai buvo atsitiktinai introdukuotas įvairiose Lietuvos vietovėse (Rakauskas et al., 2016). Nuo 2019 m. stebimas šios rūšies plitimas šalies vidaus vandenyse. Dabar žinoma keliolika gyvybingų rytinio gružlelio populiacijų, išsimėčiusių visoje Lietuvos teritorijoje (Rakauskas et al., 2021). Rytiniai gružleliai dažniausiai aptinkami sekliose ežerų ir tvenkinių dalyse, kanaluose, lėtos tėkmės upių atkarpose, kur gausu vandens augalų. Šių žuvų dažnai aptinkama žuvininkystės ūkių tvenkiniuose ir su jais susijusiose upėse.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Rytiniai gružleliai išgyvena šiltuose ir vėsiuose vandens telkiniuose, ištveria mažą deguonies koncentraciją vandenyje. Plėšrūnų išvengia slėpdamiesi seklumose ar tankiuose vandens augalų sąžalynuose. Savita neršto strategija, gebėjimas išvengti plėšrūnų ir atsparumas nepalankioms buveinių sąlygoms lemia greitą rytinių gružlelių įsigalėjimą naujuose vandens telkiniuose. Patekę į telkinį, jie sparčiai dauginasi. Kai rytinių gružlelių tankis vandens telkinyje labai didelis, reikšmingai sumažėja vandens bestuburių gausumas. Rytiniai gružleliai su vietinėmis žuvimis konkuruoja dėl maisto ir suėda daug jų ikrų. Dėl to vandens telkinyje reikšmingai sumažėja vietinių žuvų. Rytiniai gružleliai platina kelis vietinėms žuvims mirtiną grėsmę keliančius parazitus, kuriems jie patys yra atsparūs. Rytiniai gružleliai didžiausią grėsmę vietinių žuvų bendrijoms kelia dėl to, kad platina pavojingas parazitines ligas (Rakauskas et al., 2021).

Kontrolė

Rytiniai gružleliai į naujus vandens telkinius patenka tik dėl žmonių veiklos. Į daugumą vietų rytiniai gružleliai pateko kartu su įveistomis karpinėmis žuvimis (Rakauskas et al., 2021). Siekiant išvengti šios rūšies plitimo į naujus vandens telkinius, reikia kontroliuoti, kad tarp įveisiamų žuvų nebūtų rytinių gružlelių. Reikia vengti vandens telkinius žuvinti karpinių žuvų mailiumi ir vienmetėmis žuvytėmis. Dabar esančias šios invazinės rūšies populiacijas galima veiksmingai naikinti panaudojus vietines plėšriąsias žuvis. Tyrimais patvirtinta, kad įveisus daug plėšriųjų žuvų (lydekų, ešerių) ir palaikant didelį jų gausumą, rytinių gružlelių populiacijos išnyksta (Lemmens et al., 2015).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.