Sachalininė reinutrė

Skiriamieji požymiai

Rūgtinių (Polygonaceae) šeimos aukštas žolinis augalas. Stiebai ryškiai bambliuoti, tiesūs, dažniausiai 2–3 m, kartais iki 4 m, aukščio. Lapai kiaušiniški, buka arba smailia viršūne, aiškiai širdišku pamatu, dažniausiai 15–30 cm ilgio ir 10–20 cm pločio. Subrendę lapai gležni, su ne ypač ryškiomis gyslomis. Viršutinė lapų pusė žalia arba tamsiai žalia, apatinė – pilkai žalia. Lapkočiai apie 1 cm ilgio. Žiedynai tankūs, iki 6 cm ilgio. Žiedai smulkūs, žalsvai balti ar balti, retai gelsvi. Žydi rugsėjo–spalio mėnesiais. Nuo panašios japoninės reinutrės geriausiai skiriasi pagal lapus. Sachalininės reinutrės lapai visą laiką išlieka minkšti, o japoninės reinutrės subrendę lapai tampa standūs, beveik odiški. Sachalininės reinutrės lapų pamatas aiškiai širdiškas, o japoninės – pleištiškas arba nukirstas. Geriausia vertinti generatyvinių ūglių lapų dydį ir formą.

Kilmė ir bendras paplitimas

Savaiminis rūšies arealas gana nedidelis, apima Japoniją, Kurilų salas ir Korėjos pusiasalį. Kaip svetimžemis augalas, sachalininė reinutrė dabar plačiai paplitusi Europoje, Šiaurės Amerikoje, taip pat plinta Rytų Azijoje, pietinėje Afrikos dalyje ir Naujojoje Zelandijoje. Į Europą sachalininės reinutrės buvo atvežtos 1863 m. ir netrukus pradėtos auginti dekoratyviniuose želdynuose.

Paplitimas Lietuvoje

Duomenų apie sachalininių reinutrių introdukciją Lietuvoje nėra, bet 1946 m. jau sulaukėjusių jų P. Snarskis aptiko Vilniuje, Verkiuose, upelio šlaite (Gudžinskas, 1999d). Šioje vietoje jų didelis sąžalynas išlikęs iki šiol. Lietuvoje sachalininės reinutrės plačiai paplitusios, bet retesnės už japonines reinutres. Dažniausiai aptinkamos aplink miestus ir gyvenvietes, bet pasitaiko ir nuo gyvenviečių nutolusiose vietovėse. Sachalininės reinutrės auginamos parkuose, soduose, o sulaukėjusių pasitaiko pamiškėse, dykvietėse, vandens telkinių pakrantėse, pakelėse, aplink senas sodybvietes.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Sachalininės reinutrės gali augti įvairiomis aplinkos sąlygomis: labai atsparios sausroms, greitai dauginasi vegetatyviniu būdu, atauga net iš mažų šakniastiebio dalių. Sudaro grynus, tankius ir aukštus sąžalynus, todėl nustelbia visus šalia augančius žolinius augalus. Nustatyta, kad teritorijose, kuriose auga sachalininės reinutrės, vietinių augalų rūšių įvairovė sumažėja maždaug 10 kartų (Lavoie, 2017). Augalai išaugina daug biomasės, todėl susidaro daug nuokritų, kurios keičia dirvožemio sudėtį. Sachalininės reinutrės daugelyje šalių ir regionų laikomos invaziniais ar potencialiai invaziniais augalais. Lietuvoje dabar dažniausiai plinta su rekultivavimui naudojamu dirvožemiu, kuris užterštas šių augalų šakniastiebiais.

Kontrolė

Kontroliuoti ir naikinti sachalininių reinutrių populiacijas sudėtinga dėl augalo biologinių ypatybių. Rekomenduojama per visą augalų vegetacijos sezoną taikyti kelių naikinimo metodų derinius. Pradėjus augalus naikinti, darbus reikia tęsti tol, kol jie visiškai išnyksta, nes, priešingu atveju, visos pastangos bus beprasmės. Geriausia augalus kruopščiai iškasti, o atželiančias jų dalis apdoroti herbicidais. Jeigu augalų iškasti neįmanoma, juos reikia nuolat pjauti, o dygstančius ūglius purkšti herbicidais. Iškastas šaknis ir šakniastiebius būtina išdžiovinti ir tik sausus naudoti kompostui. Svarbu šių augalų nesodinti tikslingai.

Galerija