Sibirinis burundukas

Statusas

Į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2016 m.

Skiriamieji požymiai

Voverinių (Sciuridae) šeimos nedidelis, ant žemės gyvenantis, į voverę panašus graužikas. Patinai ir patelės išoriškai nesiskiria. Nugaros kailis geltonas arba rudas, krūtinė ir pilvas balti. Aiškiausias skiriamasis požymis yra per nugarą einantys penki tamsūs ir keturi šviesūs dryžiai. Kūnas 12–17 cm ilgio, uodega 6–8 cm ilgio. Sveria nuo 50 g iki 150 g. Gyvena ant žemės miškuose, krūmynuose, uolėtose ir akmenuotose vietose, įsikuria namų rūsiuose. Gerai laipioja medžiais. Sibiriniai burundukai aktyvūs dienomis, o naktimis miega. Žiemą įminga, bet kas kelios savaitės pabunda pasimaitinti. Sibiriniai burundukai visaėdžiai, minta sėklomis, grūdais, grybais, vaisiais, vabzdžiais, smulkiais paukščiais ir ropliais. Žiemai sukaupia daug maisto atsargų. Rausia urvus su daug kamerų. Vienose kamerose jie gyvena, o kitose kaupia maisto atsargas. Patelė veda 3–8 jauniklius.

Kilmė ir bendras paplitimas

Savaiminis sibirinių burundukų arealas apima rytinę Europos dalį, beveik visą Aziją, išskyrus pietvakarinius, pietinius ir šiaurinius regionus. Europoje pastovios invazinės populiacijos susidariusios Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Sibirinių burundukų buvo aptikta Austrijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir Švedijoje, bet apie jų populiacijų būklę šiose šalyse duomenų nėra.

Paplitimas Lietuvoje

Iki šiol Lietuvoje sibirinių burundukų gamtoje neaptikta. Klimato sąlygos ir buveinės šalyje šiems gyvūnams įsitvirtinti yra palankios. Anksčiau šiais gyvūnais buvo prekiaujama ir tikėtina, kad jų vis dar auginama namuose, todėl yra tikimybė, kad gali ištrūkti į laisvę. Gretimose šalyse taip pat nėra pastovių populiacijų, todėl jiems savaime paplisti į Lietuvą tikimybė nedidelė.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Europoje sibiriniai burundukai gamtoje pradėjo plisti XX a. septintajame dešimtmetyje. Manoma, kad jie buvo paleisti tyčia arba paspruko į laisvę, nes buvo gana dažnai auginami namuose ir zoologijos soduose. Sibiriniai burundukai dėl maisto konkuruoja su vietiniais peliniais graužikais ir paprastosiomis voverėmis. Gausios populiacijos pridaro žalos pasėliams, sugraužia dalį daržovių ir sodo augalų derliaus. Gali padaryti žalos ant žemės perintiems paukščiams. Platina kai kurias užkrečiamąsias ligas (boreliozę, pasiutligę).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.