Šilkinė lespedeza

Statusas

Į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašyta 2019 m.

Skiriamieji požymiai

Pupinių (Fabaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas arba puskrūmis. Stiebas stačias ar pagulęs, dažniausiai 0,5–1,0 m, retai iki 1,8 m, aukščio, plikas arba su plaukelių ruožais. Lapai pražanginiai, sudaryti iš 3 la¬pelių. Lapeliai 1,3–2,5 cm ilgio, plaukuoti, pleištišku pamatu. Žiedai po 1–4 išaugę lapų pažastyse, balti arba vos gelsvi, jų viršutinis vainiklapis (burė) dažnai su violetine dėmele arba tamsiomis gyslomis. Tarp įprastų žiedų visada pasitaiko kleistogaminių žiedų, kurie neišsiskleidžia ir apsidulkina savaime. Ankštys 3–5 mm ilgio, su blizgiomis rusvomis arba dėmėtomis sėklomis.

Kilmė ir bendras paplitimas

Savaiminis šilkinių lespedezų arealas apima Rytų ir Pietų Aziją, Rytų Australiją. Kai kuriose šalyse buvo auginamos dekoratyviniuose želdynuose ir dabar savaime plinta Kaukaze, Afrikos pietinėje dalyje ir keliuose Šiaurės Amerikos regionuose. Europoje šilkinės lespedezos nuolatinių populiacijų kol kas nesudaro, bet buvo auginamos Ispanijoje ir Prancūzijoje, todėl gali pasitaikyti ir gamtoje. Didžiausią invazijos pavojų šie augalai kelia Viduržemio jūros regiono šalims.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje šilkinių lespedezų kol kas neaptikta ir nėra duomenų, kad jos būtų auginamos gėlynuose arba kolekcijose. Į šalį šių augalų sėklų gali patekti atsitiktinai, tačiau įsitvirtinti ir plisti savaime vargu ar galėtų. Lietuvos klimato sąlygos nepalankios šilkinėms lespedezoms natūralizuotis ir plisti.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Šilkinės lespedezos buvo retai auginamos gėlynuose, tačiau vis tiek išlieka tikimybė, kad jos gali paplisti į gamtą savaime arba dėl žmonių veiklos. Yra nedidelė tikimybė, kad sėklų gali būti įvežta atsitiktinai su prekėmis arba kroviniais. Sėklų gali pasitaikyti dirvožemyje ir į naujus regionus patekti su auginti skirtais augalais. Šilkinės lespedezos sudaro simbiozę su bakterijomis, todėl nederlingą dirvožemį praturtina azoto junginių. Didžiausią grėsmę jos kelia vietiniams augalams, nes sudaro tankius sąžalynus ir pakeičia dirvožemio cheminę sudėtį. Nustatyta, kad dėl šių augalų invazijos retuose medynuose smarkiai sumažėja žolinių augalų ir krūmų įvairovė (Allred et al., 2010; Houseman et al., 2014).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.