Sirinis klemalis

Statusas

Į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2017 m.

Skiriamieji požymiai

Stepukinių (Apocynaceae) šeimos daugiametis, 60–200 cm aukščio augalas. Stiebas tiesus, nešakotas, apaugęs trumpais plaukeliais. Lapai priešiniai, kiaušiniški, trumpakočiai, su ryškiomis gyslomis. Vainikėlis rausvas, kartais žalsvo atspalvio. Žiedai sutelkti skėtiškomis kekėmis, kuriose būna nuo kelių iki 130 žiedų. Žydėti pradeda birželio pabaigoje ir palankiais metais žydi visą liepą ar iki rugpjūčio pradžios. Peržydėję augalai užmezga nedaug, paprastai po 1–6 vaisius. Vaisius – žalsvai pilka dėžutė, apaugusi minkštais dygliukais. Vaisiuje subręsta rudos plokščios sėklos su plonų švelnių plaukelių skristuku. Visose augalo dalyse yra pieniškųjų sulčių, kurios gausiai išsiskiria pažeidus augalą. Šaknynas gerai išvystytas, sudarytas iš ilgų, įvairaus storio šakniastiebių su gausiais pumpurais, iš kurių išauga nauji ūgliai. Lietuvoje dar aptinkamas puošnusis klemalis (Asclepias speciosa Torr.), kuris nuo sirinio klemalio skiriasi išplatėjusiais, su ryškiomis rausvomis gyslomis lapais, kurių pamatas beveik širdiškas. Puošniojo klemalio žiedai ryškesnės rausvos spalvos ar violetinio atspalvio ir turi ilgesnes pridėtinio vainikėlio skiautes.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje, vidutinio klimato juostoje. Auga prerijose ir upių slėniuose. Antrinis arealas apima Europą, kai kuriuos Azijos ir Šiaurės Amerikos regionus. Rūšis paplitusi didelėje dalyje Europos, ypač dažnas Vidurio, Pietų ir Pietryčių Europoje.

Paplitimas Lietuvoje

Į Lietuvą sirinis klemalis buvo atvežtas kaip dekoratyvinis ir medingasis augalas, jį gana dažnai augino gėlynuose ir prie bitynų. Šalyje šie augalai jau buvo auginami XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, o sulaukėjusių sirinių klemalių pirmą kartą aptikta 1991 m. Trakų r., prie Verniejaus ežero (Gudžinskas et al., 2021). Lietuvoje rūšis auga pamiškėse, apleistose pievose, sodybų pakraščiuose, labai dažnai netoli bitynų. Keliose vietose šių augalų aptikta dirbamuose laukuose. Rūšis paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau labai netolygiai. Dažniausiai aptinkami ir didžiausius sąžalynus sudaro pietų ir pietryčių Lietuvoje, o kitose šalies dalyse auga gerokai rečiau ir negausiai.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Pagrindinė šios rūšies augalų plitimo gamtoje priežastis yra tikslingas jų veisimas prie bitynų, nes žiedai išskiria daug nektaro. Siriniai klemaliai taip pat buvo auginami gėlynuose ir iš jų išplito arba buvo tikslingai sodinami gamtoje, siekiant papuošti aplinką. Kadangi augalai gali išaugti iš mažos šakniastiebio dalies, kai kuriose vietose ši rūšis įsikūrė išpylus šiukšlių ar dirvožemio su jų šakniastiebių fragmentais (Gudžinskas et al., 2021). Sirinio klemalio sėklos turi skristuką, kuris padeda joms nuskristi nedidelį atstumą. Augaluose esančios sultys yra nuodingos, todėl jais gali apsinuodyti galvijai. Ant žmogaus odos patekusios sultys gali ją sudirginti. Daugiausia žalos šie augalai pridaro dėl to, kad sudaro tankius sąžalynus ir nustelbia vietinius augalus (Follak et al., 2021).

Kontrolė

Pavienius sirinius klemalius geriausia iškasti, o jų šakniastiebius sunaikinti, tačiau didelius jų sąžalynus taip išnaikinti sudėtinga. Siekiant, kad siriniai klemaliai nesubrandintų sėklų, žydinčius arba vos peržydėjusius augalus reikia nupjauti. Kasant augalus, reikia stengiantis nesusmulkinti šakniastiebių ir juos kruopščiai surinkti, kad dirvožemyje neliktų arba liktų kuo mažiau šakniastiebių dalių. Iškasus augalus, vėliau plotą reikia nuolat šienauti, kad siriniai klemaliai būtų nualinti ir pamažu išnyktų. Pjauti žolę reikia nuolat tol, kol invaziniai augalai nebeatželia.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.