Šluotinis sausakrūmis

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Pupinių (Fabaceae) šeimos gausiai šakotas, paprastai 1–2 m, kartais iki 3 m, aukščio krūmas. Jauni ūgliai statūs, tankūs, tamsiai žali, ryškiai briaunoti, senesni – žalsvai rudi. Lapai trilapiai, sudaryti iš atvirkščiai kiaušiniškų lapelių, bet ūglių viršūnėse esantys lapai dažnai paprasti ir smulkūs. Žiedai ryškiai arba šviesiai geltoni, kartais oranžinio atspalvio, apie 2,5 cm ilgio, po 1 ar 2 išsidėstę lapų pažastyse. Žydi gegužės–birželio mėnesiais, sėklos subręsta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Vaisius – iš pradžių žalia, sunokusi beveik juoda, suplota, plaukeliais apaugusi ankštis su 2–12, kartais iki 20, žalsvai rudų sėklų.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi Vakarų Europoje, Vidurio ir Rytų Europos ir Skandinavijos pietinėse dalyse. Tiksli šiaurės rytinė savaiminio arealo riba neaiški. Manoma, kad šluotinio sausakrūmio paplitimo riba eina maždaug per vidurinę Lenkijos dalį, Baltarusijos pietinius ir Ukrainos šiaurinius regionus. Šiauriau šluotinis sausakrūmis yra svetimžemė rūšis. Dekoratyviniuose želdynuose, erozijos stabdymo ar kitais tikslais ši rūšis buvo įveista daugelyje žemynų ir tapusi invazinė Šiaurės ir Pietų Amerikoje, keliuose Azijos regionuose, pietinėje Afrikos dalyje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje rūšis pirmą kartą užregistruota XIX a. pabaigoje Priekulės apylinkėse (Klaipėdos r.) (Abromeit et al., 1898). Nuo XX a. vidurio šie augalai buvo sodinami želdynuose, bet dažniausiai sėjami miškų pakraščiuose, prie kvartalinių proskynų, siekiant padidinti pašarų bazę laukiniams gyvūnams (Taura, Gudžinskas 2020). Netrukus rūšis natūralizavosi ir ėmė savaime plisti šviesiuose miškuose ir pamiškių pievose, smėlynuose, kopose. Kartais auga ant geležinkelio sankasų, pakelėse ar kitokiose antropogeninėse buveinėse. Dabar rūšis paplitusi visoje Lietuvoje, bet nevienodai dažna ir gausi. Pietinėje ir rytinėje šalies dalyse ir Kuršių nerijoje, kur vyrauja sausi pušynai, rūšis dažna ir labai gausi. Kitur šluotiniai sausakrūmiai retesni, o derlingų dirvožemių regionuose reti. Šluotiniai sausakrūmiai dažniausiai auga retuose pušynuose, kopų miškuose, miškų pakelėse, pamiškių pievose, smėlynuose. Dažnai sudaro didelius ir tankius sąžalynus.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Šluotiniai sausakrūmiai auga saulės gerai apšviečiamose buveinėse, dažniausiai smėlio dirvožemyje. Individai derėti pradeda sulaukę 3–4 metų. Krūmai palyginti trumpaamžiai, Lietuvoje vidutiniškai išgyvena 10 metų, nors atskiri individai išgyvena daugiau kaip 30 metų (Taura, Gudžinskas 2020). Šaltomis žiemomis augalai apšąla, bet vėliau lengvai atželia. Stambus krūmas išaugina iki 7000 ankščių. Lietuvoje kiekvienoje ankštyje subręsta vidutiniškai po 6 sėklas (Gudžinskas, Taura, 2022). Jos dirvožemyje gyvybingos išlieka iki 80 metų. Sunokusios ankštys sprogsta ir sėklos išsvaidomos per kelis metrus nuo krūmo. Išbyrėjusias sėklas gali išnešioti vanduo, graužikai, į naujas vietas jas su dirvožemiu gali išplatinti transporto priemonės, ypač naudojamos miškų ūkyje.
Esant palankioms sąlygoms, ypač retuose pušynuose, pamiškėse, sausose pievose ir smėlynuose, sudaro tankius sąžalynus ir nustelbia šviesomėgius žolinius augalus. Šluotiniai sausakrūmiai dėl simbiozės su bakterijomis dirvožemį praturtina azoto junginių, todėl pirmiausia nyksta smėlynams būdingos rūšys ir ima gausėti azotamėgių augalų, kurie ilgainiui visiškai sunaikina buvusias augalų bendrijas ir pakinta visa biologinė įvairovė.

Kontrolė

Šluotinių sausakrūmių naikinimas sudėtingas dėl labai ilgo dirvožemyje esančių sėklų gyvybingumo. Subrendusius ir pribręstančius individus geriausia išrauti arba iškasti, kad nesubrandintų sėklų, o vėliau būtina ilgą laiką ne rečiau kaip kas dveji metai naikinti iš sėklų išaugančius jaunus individus. Jauni krūmai (maždaug iki 5–7 metų amžiaus) lengvai išsirauna, o senesnių krūmų rovimą reikia derinti su kasimu (Gudžinskas et al., 2014). Nupjauti iki žemės paviršiaus augalai lengvai atželia ir smarkiai išsišakoja. Šluotinius sausakrūmius galima rauti visada, kol neįšalęs dirvožemis, bet geriausia taip juos naikinti pavasarį ir vasaros pradžioje, ypač žydėjimo laikotarpiu, kai net jauni krūmai lengvai pastebimi tarp kitų augalų.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.