Smulkiažiedė sprigė

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2009 m.

Skiriamieji požymiai

Spriginių (Balsaminaceae) šeimos vienmetis augalas. Stiebas stačias, plikas, paprastai 10–60 cm, kartais iki 150 cm, aukščio, sultingas, bambliuotas. Šaknys išsidėsčiusios dirvožemio paviršiuje. Lapai pražanginiai, plačiai lancetiški, dažniausiai 5–15 cm ilgio ir 4–8 cm pločio, aštriai pjūkliškai dantytu lapalakščio kraštu. Kiekvienoje lapo pusėje yra po 20–35 dantelius. Gelsvi arba geltoni, kartais beveik balti žiedai, įskaitant pentiną, 10–15 mm ilgio, po 3–10 susitelkę lapų pažastyse išaugusiose kekėse. Dėžutė 10–25 mm ilgio, kuokos pavidalo arba ritiniška, lygi, plika, žalia, su 1–5 pailgomis sėklomis. Žydi nuo birželio iki spalio. Sunokę vaisiai sprogsta ir išbarsto sėklas. Smulkiažiedė sprigė nuo vietinės paprastosios sprigės (Impatiens noli-tangere L.) skiriasi smulkiai aštriai dantytais (paprastosios sprigės lapalakščio kraštas rinčiuotas) ir nedideliais, gelsvais žiedais (paprastosios sprigės žiedai sodriai geltoni, stambūs).

Kilmė ir bendras paplitimas

Savaiminis rūšies arealas apima Centrinę Aziją ir dalį Rytų Azijos (Mandžiūriją). Paprastai auga drėgnuose ir ūksminguose miškuose, upių pakrančių krūmynuose, kalnų šlaituose. Į Europą smulkiažiedės sprigės buvo atvežtos XVIII a. pradžioje ir augintos botanikos soduose, o pirmą kartą gamtoje jų buvo aptikta 1831 m. Šveicarijoje. Nuo XIX a. vidurio smulkiažiedės sprigės pradėjo sparčiai plisti miškuose (Tokarska-Guzik, 2005). Dabar jos paplitusios beveik visoje Europoje, išskyrus šiaurinius regionus. Smulkiažiedės sprigės taip pat plinta Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Azijos srityse.

Paplitimas Lietuvoje

Tikslios informacijos apie smulkiažiedžių sprigių auginimo pradžią Lietuvoje nėra, bet manoma, kad pirmiausia augintos Vilniaus universiteto Botanikos sodo kolekcijose. Pirmą kartą sulaukėjusios smulkiažiedės sprigės užregistruotos 1934 m. Vilniuje, Vingyje (Wiśniewski, 1934). Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio jos buvo retos, aptinkamos tik miestuose ir aplink juos, o vėliau ėmė labai sparčiai plisti miškuose ir kitose buveinėse. Dabar smulkiažiedės sprigės paplitusios visoje šalyje, tačiau netolygiai. Pietinėje Lietuvos dalyje jos labai dažnos ir gausios, šiauriniuose rajonuose truputį retesnės, o Žemaičių aukštumoje apyretės. Auga vidutinio drėgnumo ir drėgnuose mišriuosiuose ir lapuočių miškuose, eglynuose, rečiau pušynuose, aptinkamos paupių krūmynuose ir žolių bendrijose, dykvietėse, soduose.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Tiksliai nežinoma, dėl kokių veiksnių įtakos smulkiažiedės sprigės labai sparčiai paplito šalies miškuose. Manoma, kad tam įtakos galėjo turėti miškų ūkio technika, prie kurios su dirvožemiu prilipusios sėklos pateko į kirtavietes, miškų pakeles. Subrandina labai daug sėklų, bet jos sudaro tik trumpalaikį sėklų banką (Tokarska-Guzik, 2005). Smulkiažiedės sprigės gali augti saulės gerai apšviestose vietose ir puikiai pakenčia ūksmę, kurioje dauguma vietinių žolinių augalų neauga dėl šviesos stygiaus. Miškuose smulkiažiedės sprigės stelbia vietinius žolinius augalus ir dažnai vyrauja žolių arde. Smulkiažiedžių sprigių poveikis augalų bendrijoms ir biologinei įvairovei menkai ištirtas.

Kontrolė

Smulkiažiedės sprigės labai plačiai paplitusios Lietuvoje, todėl jas kontroliuoti ir naikinti yra sudėtinga. Veiksmingų naikinimo priemonių nėra. Buveinėse, kuriose smulkiažiedės sprigės daro žalą biologinei įvairovei, žydėjimo pradžioje jas geriausia išrauti ir sudžiovinti arba kompostuoti. Naikinimą reikia tęsti tol, kol kelerius metus neišauga nė vienas naujas augalas, o plotą dar bent dvejus metus stebėti. Antropogeninėse buveinėse galima naikinti herbicidais arba jų sąžalynus kelis kartus per vasarą nupjauti.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.