Sosnovskio barštis

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2004 m., į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2016 m.

Skiriamieji požymiai

Salierinių (Apiaceae) šeimos daugiametis, vieną kartą per gyvenimą derantis (monokarpinis), 2,5–3,5 m, kartais iki 4,5 m, aukščio augalas. Liemeninė šaknis stora, iki 10 cm skersmens, dažnai šakota. Stiebas briaunotas, apaugęs šiurkščiais plaukeliais, viršutinėje dalyje, retai nuo apačios, šakotas. Lapai labai stambūs, plunksniški, stambiai dantytu lapalakščio kraštu. Viršūninė lapo skiltis su trimis trumpomis, plačiai trikampiškomis skiautėmis. Lapkotis ilgas, beveik apvalus, tuščiaviduris. Žiedai stiebo ir šoninių šakų viršūnėse susitelkę stambiais sudėtiniais skėčiais. Centrinis skėtis didžiausias, šoniniai už jį šiek tiek mažesni. Vainiklapiai balti arba vos rausvi, kraštinių skėčio žiedų stambesni už vidurinių žiedų ir netaisyklingi. Vaisius – skeltavaisis, sudarytas iš dviejų vienasėklių, kiaušiniškų, iš šonų labai suplotų, merikarpiais vadinamų dalių.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšies savaiminis arealas apima Šiaurės Kaukazą ir Vakarų Užkaukazę. Svarbiausios Sosnovskio barščių buveinės yra aukštaūgių žolių sudaromos kalnų šlaitų ir slėnių pievos, upelių pakrančių ir pamiškių bendrijos. XX a. penktajame dešimtmetyje buvo pradėti šių augalų tyrimai, siekiant panaudoti gyvulių pašarui, o šeštajame dešimtmetyje buvo vykdomi plataus masto bandymai. Tuo metu Sosnovskio barščiai buvo pradėti auginti Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, o nuo aštuntojo dešimtmečio ėmė sparčiai plisti savaime ir tapo invazine rūšimi.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje Sosnovskio barščiai pradėti auginti XX a. šeštajame dešimtmetyje ir buvo tiriamos jų panaudojimo gyvulių pašarui galimybės. XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo atliekami gamybiniai bandymai Kauno, Švenčionių ir Vilniaus r. ūkiuose ir išpopuliarėjo tarp sodininkų ir bitininkų kaip dekoratyvus ir daug nektaro duodantis augalas. Dar po dešimtmečio augalas sulaukėjo ir ėmė plisti savaime (Gudžinskas, Lančickas, 2007; Gudžinskas, Žalneravičius, 2018). Dabar Sosnovskio barščiai paplitę visoje Lietuvoje, nors nevienodai. Didžiausius sąžalynus sudaro ir didžiausius plotus užima Pietų, Vidurio, Rytų ir Šiaurės Vakarų Lietuvoje, o kitose dalyse retesnis ir ne toks gausus. Auga įvairiose antropogeninėse buveinėse, dirvonuose, pievose, pamiškėse, vandens telkinių pakrantėse, pamiškėse, krūmynuose, šaltiniuotuose šlaituose, kartais pelkėse.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Svarbiausias rūšies invazyvumą lemiantis veiksnys yra didelė vėjo, rečiau vandens ar antropogeninių veiksnių platinamų sėklų produkcija. Vidutinio augumo individai subrandina iki 20 000 sėklų, o ypač stambūs augalai – net iki 100 000 sėklų. Sėklos gausiai dygsta kitą pavasarį. Iki rudens išgyvena apie 4 % daigų (Gudžinskas, Žalneravičius, 2018). Esant palankioms sąlygoms, augalai pražysta sulaukę 3–4 metų, labai tankiuose sąžalynuose ar krūmynuose kai kurie individai subręsta sulaukę 7 metų amžiaus. Invazijos pradžia naujoje vietovėje gali tapti netgi vienas individas, nes šie augalai užmezga gyvybingų sėklų ir po savidulkos. Tankius ir grynus sąžalynus sudarantys, stipriai konkurencingi Sosnovskio barščiai visiškai pakeičia bendrijų rūšių sudėtį ir struktūrą. Labiausiai nuo šių augalų invazijos nukenčia pievų buveinės. Sosnovskio barščiai pavojingi žmonių ir gyvūnų sveikatai. Ant odos ar gleivinių patekus furanokumarinų turinčių sulčių, veikiant ultravioletiniams spinduliams, kyla odos uždegimas arba susidaro pūslės ir sunkiai gyjančios žaizdos.

Kontrolė

Siekiant užkirsti kelią plitimui, būtina neleisti augalams žydėti ir subrandinti sėklų. Nedidelius sąžalynus ir pavienius individus geriausia iškasti. Žemės ūkio paskirties plotuose geriausia naikinti ariant žemę ir joje vienmečius kultūrinius augalus. Esant galimybėms, galima taikyti įvairių metodų derinį (cheminį ir mechaninį naikinimą, agrotechnines priemones). Naikinant Sosnovskio barščius, būtina naudoti individualias apsaugos priemones, kad į kvėpavimo takus, akis ir ant plikos odos nepakliūtų sulčių (Gudžinskas ir kt., 2014).

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.