Tankiažiedė rūgštynė

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Rūgtinių (Polygonaceae) šeimos daugiametis, 60–150 cm aukščio, tankius kerus sudarantis augalas. Šakniastiebiai stori, šakoti, jų minkštimas ryškiai geltonas. Stiebas stačias, tvirtas, apaugęs labai trumpais plaukeliais, vagotas, šakotas tik žiedyno srityje. Apatiniai lapai pailgai kiaušiniški, buki, giliai širdišku pamatu, su ilgu lapkočiu. Lapų pakraščiai aiškiai banguoti. Lapų apatinė pusė ir lapkočiai apaugę tankiais, trumpais, bet šiurkščiais plaukeliais. Stiebo lapai kiaušiniškai lancetiški, smailiaviršūniai, su trumpu lapkočiu. Žiedai sudaro menturius, susitelkusius į šakotą, tankų, beveik belapį, verpstiškos šluotelės pavidalo žiedyną. Žydi nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios. Vaisiai sunoksta liepą arba rugpjūtį. Vaisynai su sunokusiais vaisiais tampa tamsiai rudi arba juodai rudi. Tankiažiedės rūgštynės nuo vietinių rūgštynių geriausiai skiriasi pagal šiurkščiai plaukuotus lapus ir ankstyvą žydėjimą. Vietinės rūgštynės ima žydėti gerokai vėliau.

Kilmė ir bendras paplitimas

Tankiažiedės rūgštynės savaime paplitusios pietrytinėje Europos dalyje, Vakarų ir Centrinėje Azijoje. Paprastai auga upių pakrantėse, slėnių pievose ir stepėse. Vidurio, Šiaurės ir Vakarų Europoje rūšis svetimžemė ir manoma, kad į šiuos regionus su importuotais grūdais arba pašarinių žolių sėklomis pateko XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje (Tokarska-Guzik, 2005). Tankiažiedės rūgštynės, kaip svetimžemiai augalai, taip pat plinta kai kuriuose Šiaurės Amerikos ir Rytų Azijos regionuose.

Paplitimas Lietuvoje

Į Lietuvą tankiažiedės rūgštynės pateko atsitiktinai, tikriausiai, su grūdais arba žolių sėklomis. Pirmą kartą šalyje šios rūšies augalai buvo užregistruoti XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje keliose vietose Kaune ir jo apylinkėse augantys pievose ir ganyklose (Kuprevičius, 1931), kiek vėliau jų rasta Alytuje (Regelis, 1936). Dabar tankiažiedės rūgštynės paplitusios visoje šalyje, tačiau netolygiai. Pietinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyse jos dažnos, o šiaurinėje dalyje kol kas gana retos. Dažniausios ir gausiausios jos yra Nemuno slėnio pievose žemiau Kauno. Kai kuriose vietovėse vidutinio drėgnumo trąšiame dirvožemyje jos tapusios vyraujančiais augalais. Lietuvoje tankiažiedės rūgštynės auga natūraliose ir kultūrinėse pievose ir ganyklose, upių pakrantėse, prie kelių ir geležinkelių, dirvonuose, dirbamuose laukuose, dykvietėse, kartais pasitaiko miškų aikštelėse.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Tankiažiedės rūgštynės turi stiprių konkurencinių savybių. Sudaro didelius kerus ir stelbia vietinius žolinius augalus. Pavieniui augančios tankiažiedės rūgštynės didelės žalos nepadaro, bet, susidarius tankiems jų sąžalynams, labai sumažėja rūšių įvairovė ir visiškai pasikeičia bendrijų sudėtis. Tankiažiedės rūgštynės menkina pievų ūkinę vertę, nes gyvuliai jų neėda. Didžiausios įtakos jų plitimui, manoma, turėjo tai, kad daug kur buvo sėjamos pašarinės žolės, užterštos šių svetimžemių augalų sėklomis. Upių pakrantėmis jų sėklas išplatino vanduo. Kartais plinta su rekultivavimui naudojamu dirvožemiu, kuris būna užterštas tankiažiedžių rūgštynių šakniastiebiais arba sėklomis.

Kontrolė

Tankiažiedes rūgštynes kontroliuoti ir stabdyti jų plitimą geriausia anksti, žydėjimo pradžioje, maždaug birželio pradžioje, nupjaunant. Nupjauti augalai labai retai išaugina naujus žiedynus. Šiuos augalus išnaikinti sudėtinga, nes turi stiprią šaknų sistemą. Pavienius individus geriausia iškasti. Žemės ūkio paskirties žemėje geriausia naikinti agrotechninėmis priemonėmis, bet svarbu šakniastiebius kruopščiai surinkti ir sunaikinti.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.