Uosialapis klevas

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2004 m.

Skiriamieji požymiai

Sapindinių (Sapindaceae) šeimos sparčiai augantis, maždaug iki 100 metų išgyvenantis, dažniausiai 10–15 m aukščio medis. Šakos plačiai išskleistos, žievė pilkai ruda, negiliai suaižėjusi. Jauni ūgliai su melsvomis apnašomis. Lapai sudėtiniai, ne poromis plunksniški, sudaryti iš 3–7 stambiai dantytų arba netaisyklingai skiautėtų lapelių. Žiedai vienalyčiai, smulkūs, žalsvai rausvi. Vyriškieji žiedai susitelkę kuokštais, moteriškieji žiedai ‒ nusvirusiomis kekėmis. Sparnavaisiai 3–4 cm ilgio, sujungti smailiu kampu. Žydi nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio, prieš skleidžiantis lapams. Žiedus apdulkina vėjas.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi beveik visoje Šiaurės Amerikoje, išskyrus vėsaus ir šalto klimato sritis. Savaiminiame areale dažniausiai auga upių pakrantėse, drėgnose ir šlapiose pamiškėse, periodiškai užliejamuose plotuose, dažnai įsikuria įvairiose pažeistose ir dirbtinėse buveinėse. Uosialapis klevas, kaip svetimžemė rūšis, aptinkama beveik visoje Europoje, daugelyje Azijos regionų, plinta Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Europoje parkuose ir miestų želdynuose pradėtas auginti XVII a., o dabar Vidurio ir Rytų Europoje jis plačiai paplitęs įvairiose buveinėse ir yra viena iš invazyviausių rūšių.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje rūšies introdukcija prasidėjo XX a. trečiajame dešimtmetyje, o pirmą kartą sulaukėjusių medžių aptikta 1963 m. Šešupės pakrantėje (Vilkaviškio r.) (Gudžinskas, 1998b). Ypač sparčiai uosialapiai klevai pradėjo plisti XX a. devintajame dešimtmetyje. Dabar uosialapiai klevai paplitę visoje Lietuvoje, o kai kuriose vietovėse labai gausūs, jų sąžalynai užima didelius plotus. Dažniausi ir gausiausi jie didžiųjų (Nemuno, Neries, Šventosios) ir vidutinių upių pakrantėse, palei kelius ir geležinkelius, miestų ir gyvenviečių aplinkoje. Auga beveik visų tipų buveinėse, dažniausiai įsikuria drėgname ar vidutinio drėgnumo dirvožemyje. Didžiausius ir tankiausius, kartais beveik grynus, sąžalynus sudaro vandens telkinių pakrantėse, apleistose pievose, palei transporto infrastruktūros objektus, dykvietėse ir miškų pakraščiuose, pasitaiko miškų kirtavietėse, pajūrio kopose, ant pastatų stogų ir sienų plyšiuose.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Uosialapiai klevai yra labai sparčiai augantys ir greitai subręstantys medžiai. Palankiomis sąlygomis per metus išaugina 2 m ar net ilgesnius ūglius. Brandą pasiekę medžiai užaugina labai daug po vieną sėklą turinčių sparnavaisių, kuriuos lengvai išnešioja vėjas ir vanduo, jie taip pat plinta su žaliosiomis atliekomis ir pervežamu dirvožemiu. Vaisiai nuo medžių krinta laipsniškai, nuo vėlyvo rudens iki kitų metų pavasario ar net vasaros pradžios (Gudžinskas ir kt., 2014). Nulūžusios jaunos šakos, patekusios į drėgną dirvožemį, lengvai įsišaknija. Nukirsti arba nupjauti medžiai lengvai atželia ir gausiai šakojasi. Didelius ir tankius sąžalynus sudarantys uosialapiai klevai neigiamai veikia įvairias buveines, tačiau labiausiai kenkia upių pakrančių ekosistemoms. Jie nustelbia vietinius augalus, sunaikina pakrančių karklų krūmynų ir aplinkines pievų buveines. Grynuose arba beveik grynuose uosialapių klevų krūmynuose ir medynuose pasikeičia rūšių įvairovė. Dažnai šie medžiai įsikuria prie įvairių infrastruktūros objektų: ant kelių ir geležinkelių sankasų, aplink elektros stulpus ir apsunkina jų priežiūrą. Žiedadulkės kai kuriems žmonėms sukelia alergijas (Sousa et al., 2012).

Kontrolė

Siekiant užkirsti kelią tolesniam uosialapių klevų plitimui, pirmiausia reikia naikinti stambius, daug sėklų subrandinančius individus, augančius miestuose ir gyvenvietėse. Nupjovus medį, būtina iš karto pašalinti kelmą su šaknų sistema (išrauti arba iškasti). Geriausia pjauti cheminėmis priemonėmis nudžiovintus medžius, tada sumažėja tikimybė, kad atžels iš likusio kelmo. Veiksmingiausia naikinti preparatais, įšvirkščiamais į kamiene išgręžtas angas. Jaunus, iki 1–1,5 m aukščio individus geriausia išrauti arba iškasti (Gudžinskas ir kt., 2014). Mediena menkavertė, bet ją galima panaudoti malkoms arba gaminti biokurą. Išnaikinus subrendusius medžius ir jaunus medelius, būtina kelerius metus stebėti teritoriją ir periodiškai šalinti iš sėklų išaugančius naujus individus, kol jie nepradėję derėti.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.