Varpinė medlieva

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Erškėtinių (Rosaceae) šeimos 6–8 m aukščio krūmas, išauginantis daug stiebų, retai medelis su glausta laja. Pirmamečiai ūgliai plaukuoti, vėliau pliki, žievė – ruda. Lapai kiaušiniški, melsvai žali, dantytu pakraščiu ir beveik apskrita viršūne. Žiedai balti, sukrauti gana tankiomis kekėmis. Žydi gegužės mėnesį. Vaisiai ‒ iš pradžių rausvos, vėliau ‒ melsvai juodos, 0,7–1,2 cm skersmens uogos su viršūnėje išliekančiais stačiais taurėlapiais. Uogos sunoksta liepos–rugpjūčio mėnesiais, krūmai kasmet gausiai dera.

Kilmė ir bendras paplitimas

Varpinės medlievos kilmė nevisiškai aiški. Vieni tyrėjai teigia, kad ji savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje, o kiti nurodo, kad ji yra Europoje susidariusi hibridinės kilmės rūšis. Teigiama, kad varpinė medlieva susidarė Europoje maždaug XVIII a., susikryžminus dviem iš Šiaurės Amerikos kilusioms rūšims – alksnialapei (Amelanchier alnifolia) ir žemajai (Amelanchier humilis) medlievoms (Stalažs, 2021). Varpinės medlievos dėl vaisių plačiai auginti soduose pradėtos XIX a. pradžioje, o netrukus ėmė plisti savaime. Dabar jos aptinkamos beveik visoje Europoje, išskyrus Viduržemio jūros regioną, o labiausiai paplitusios Vidurio ir Šiaurės Europoje.

Paplitimas Lietuvoje

Tikslios informacijos apie varpinių medlievų introdukciją Lietuvoje nėra, bet manoma, kad jas dėl valgomų vaisių pradėjo auginti XIX a. pirmojoje pusėje, o vėliau imtos auginti ir kaip dekoratyviniai augalai. Pirmą kartą sulaukėjusių varpinių medlievų aptikta 1934 m. Vilniaus apylinkėse (Wiśniewski, 1938). Dabar šių augalų aptinkama visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau paplitimas netolygus. Pietinėje, rytinėje ir šiaurės rytinėje bei vakarinėje dalyse varpinės medlievos dažnos ir gausios, o kitur pasitaiko gerokai rečiau. Varpinės medlievos dažniausiai įsikuria vidutinio drėgnumo ir sausuose spygliuočių ir mišriuosiuose miškuose, miškų pakraščiuose, šlaituose, medžiais apaugusiose kopose, pakelėse, rečiau pasitaiko pievose, dykvietėse. Didžiausius ir tankiausius krūmynus sudaro aplink miestus ir gyvenvietes esančiuose pušynuose ir jų pakraščiuose.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Varpinės medlievos gerai auga įvairios mechaninės sudėties, trąšumo ir rūgštingumo dirvožemiuose. Jos atsparios šalčiui. Beveik kasmet krūmai gausiai žydi ir dera. Iš sėklų išaugę individai, esant palankioms sąlygoms, pradeda derėti trečiaisiais arba ketvirtaisiais gyvenimo metais, o stiebai išgyvena iki 70 metų. Dauginasi sėklomis ir šakninėmis atžalomis. Plisdamos šakninėmis atžalomis, sudaro tankius krūmynus. Vaisius lesa ir sėklas platina paukščiai. Susidarius tankiems varpinių medlievų sąžalynams, ypač pušynuose, buveinėje pasikeičia vietinių augalų bendrijos, dirvožemio maisto medžiagų sudėtis, ypač pakinta apšviestumo sąlygos. Nustatyta, kad pušynuose, kuriuose auga varpinės medlievos, padaugėja šioms buveinėms nebūdingų augalų rūšių, pablogėja sąlygos daugelio būdingų šviesomėgių rūšių augalams augti (Gudžinskas ir kt., 2014). Šie krūmai lengvai atsikuria po miško kirtimų ir trukdo savaiminiams medžiams atsikurti ir medžių sodinukams augti.

Kontrolė

Pagrindinė varpinių medlievų tolesnio plitimo ir invazijos prevencija yra nuosekliai šiuos krūmus naikinti želdynuose ir gamtinėse buveinėse. Labai svarbu varpines medlievas naikinti saugomose gamtinėse teritorijose. Kadangi augalai labai gajūs, juos rekomenduojama pirmiausia nudžiovinti, naudojant chemines priemones, ir tik visai nudžiūvusius stiebus nupjauti. Veiksmingiausia chemines naikinimo priemones sušvirkšti į stiebe išgręžtas angas (Gudžinskas ir kt., 2014). Nupjovus gyvus stiebus, per vasarą išauga jauni, iki 0,7 m aukščio ūgliai ir intensyviai iš šaknų ima augti naujos atžalos. Pavienius krūmus galima iškasti ir išdžiovinti. Medieną galima naudoti kurui, o išdžiovintas smulkias šakas kompostui gaminti.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.