Vėlyvoji ieva

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2009 m.

Skiriamieji požymiai

Erškėtinių (Rosaceae) šeimos neaukštas, dažniausiai iki 10 m aukščio medis, kartais krūmas. Žievė tamsiai ruda arba rusvai pilka. Lapai pailgai kiaušiniški arba lancetiški, 5–7 cm ilgio ir 2,5–4 cm pločio, staigiai nusmailėjusia viršūne. Viršutinė lapų pusė tamsiai žalia, blizgi, plika. Žiedai balti, kvapūs, susitelkę siauromis, gana tankiomis, 10–14 cm ilgio kekėmis. Vaisius – kaulavaisis. Pradėję nokti vaisiai būna rausvi, o visiškai sunokę tampa juodi, blizgūs. Vaisiams sunokus, prie vaiskočio išlieka nenukritę taurėlapiai. Žydi gegužės antrojoje pusėje, kartais iki birželio pradžios, gerokai vėliau negu paprastosios ievos.

Kilmė ir bendras paplitimas

Savaime rūšis paplitusi Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje. Auga žemumose, o kalnuose jos įsikuria iki 2000 m aukštyje virš jūros lygio. Europoje vėlyvosios ievos pradėtos auginti XVII a. pradžioje, o nuo XIX a. pabaigos jos buvo sodinamos miškuose dėl medienos ir tikintis, kad trukdys gaisrams plisti ir pagerins dirvožemį (Starfinger, 2010). Dabar ši svetimžemė rūšis paplitusi beveik visoje Vakarų ir Vidurio Europoje ir daug kur laikoma invazine. Taip pat plinta Pietų Amerikoje, pietinėje Afrikos dalyje, Australijoje.

Paplitimas Lietuvoje

Tikslios informacijos, kada vėlyvosios ievos pradėtos auginti Lietuvoje nėra. Manoma, kad pirmiausia jas imta sodinti Vakarų Lietuvoje, XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje. Gana dažnai vėlyvosios ievos buvo auginamos miestų ir gyvenviečių želdynuose. Savaime plintančios vėlyvosios ievos Lietuvoje pirmą kartą užregistruotos 1976 m. Pagėgių sav., dabartiniame Rambyno regioniniame parke (Gudžinskas, 2000c). Dabar rūšis labiausiai paplitusi pietinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyse, kitur gerokai retesnė. Gausiausiai auga ir sudaro didelius sąžalynus šviesiuose pušynuose, miškų pakraščiuose, kirtavietėse, pasitaiko pakelėse, pakrūmėse, dykvietėse.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Didelės įtakos vėlyvųjų ievų plitimui turėjo tai, kad jos buvo sodinamos ne tik dekoratyviniuose želdynuose, bet ir miškuose. Beveik kasmet sunokina daug vaisių, kuriuos lesa paukščiai ir išplatina sėklas. Nurodoma, kad sėklas gali platinti ir jų vaisius ėdantys žinduoliai. Didžiausius ir tankiausius sąžalynus vėlyvosios ievos sudaro šviesiuose miškuose. Nederlingame arba sausame dirvožemyje vėlyvosios ievos auga neaukštais medeliais arba krūmais. Dauginasi sėklomis ir plinta šakninėmis atžalomis. Tankiuose vėlyvųjų ievų sąžalynuose arba miškuose, kur jos vyrauja krūmų arde, sumažėja žolių ir samanų rūšių įvairovė, negali atsinaujinti vietiniai medžiai ir krūmai. Nurodoma, kad nukritę lapai neigiamai veikia dirvožemio bestuburius gyvūnus. Vėlyvųjų ievų poveikis bendrijoms ir buveinėms Lietuvoje išsamiai netirtas.

Kontrolė

Siekiant užkirsti kelią tolesniam vėlyvųjų ievų plitimui, būtina liautis jas sodinti želdynuose. Želdynuose augančias vėlyvąsias ievas geriausia nukirsti, o jų kelmus ir šaknis išrauti, kad neatželtų iš šakninių atžalų. Gamtinėse buveinėse šiuos medžius reikia kontroliuoti ir naikinti derinant chemines ir mechanines naikinimo priemones. Pirmiausia medžius reikia nudžiovinti. Į kamiene išgręžtas angas reikia įšvirkšti herbicidų tirpalo, o medžiui nudžiūvus, jį nupjauti (Starfinger, 2010). Jaunus medelius, paprastai iki 1 m aukščio, galima nesunkiai išrauti arba iškasti. Teritorijoje išnaikinus jaunus ir subrendusius medžius, ją reikia stebėti bent penkerius metus ir naikinti iš šaknų atžėlusius ir iš sėklų išaugusius jaunus medelius.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.