Vienametė šiušelė

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašyta 2012 m.

Skiriamieji požymiai

Astrinių (Asteraceae) šeimos vienmetis arba dvimetis, retai daugiametis, 50–120 cm, kartais iki 150 cm, aukščio augalas. Stiebas stačias, apaugęs retais trumpais plaukeliais, viršutinėje dalyje gausiai šakotas. Pamatiniai lapai atvirkščiai kiaušiniški, stambiai dantyti. Stiebo lapai lygiakraščiai arba nedaug dantyti, bekočiai. Gražiai susitelkę į retą viršūninę šluotelę. Kraštiniai žiedai liežuviškieji, išsidėstę dviem ratais, balti arba šviesiai violetiniai. Vamzdiškieji žiedai geltoni. Vaisius – 0,8–1,2 mm ilgio lukštavaisis su skristuku. Žydi nuo birželio pradžios iki spalio mėnesio, kartais gerokai ilgiau, iki pat pirmųjų šalčių. Į vienametę šiušelę panaši svetimžemė šeriuotoji šiušelė (Erigeron strigosus Muhl. ex Willd.), kurios visos dalys apaugusios prigludusiais plaukeliais. Nuo vienametės ji taip pat skiriasi smulkesniais graižais ir trumpesniais liežuviškaisiais žiedais.

Kilmė ir bendras paplitimas

Rūšis savaime paplitusi beveik visoje Šiaurės Amerikoje, išskyrus arktines sritis ir sausringus regionus. Europoje pirmą kartą rūšis pastebėta XVIII a. pradžioje Vokietijoje, ir manoma, kad paplito iš botanikos sodo. Sparčiausiai ši rūšis ėmė plisti XIX a., o dabar plačiai paplitusi beveik visoje Europoje. Kaip svetimžemė rūšis, vienametė šiušelė taip pat plinta rytiniuose ir pietiniuose Azijos regionuose.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje dar XX a. pradžioje vienametės šiušelės buvo kartais auginamos gėlynuose, o pirmą kartą sulaukėjusių augalų buvo rasta 1931 m. Kaune (Kuprevičius, 1931), o netrukus buvo aptikta ir Vilniuje. Iki pat XX a. devintojo dešimtmečio pradžios rūšis Lietuvoje buvo reta, o vėliau ėmė labai sparčiai plisti. Dabar ji visoje šalyje labai dažna, o pietiniuose ir rytiniuose rajonuose labai gausi. Auga įvairiose buveinėse, bet dažniausiai įsikuria dykvietėse, dirvonuose, pievose ir ganyklose, pakelėse. Apleistose pievose, dirvonuose ir dykvietėse kartais tampa vyraujančiu augalu (Gudžinskas ir kt., 2014). Gana dažnai, nors ne taip gausiai kaip pievose, vienametės šiušelės auga miškuose, ypač kirtavietėse, miškų pakelėse, jaunuolynuose ir krūmynuose.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Lietuvoje dar XX a. pradžioje vienametės šiušelės buvo kartais auginamos gėlynuose, o pirmą kartą sulaukėjusių augalų buvo rasta 1931 m. Kaune (Kuprevičius, 1931), o netrukus buvo aptikta ir Vilniuje. Iki pat XX a. devintojo dešimtmečio pradžios rūšis Lietuvoje buvo reta, o vėliau ėmė labai sparčiai plisti. Dabar ji visoje šalyje labai dažna, o pietiniuose ir rytiniuose rajonuose labai gausi. Auga įvairiose buveinėse, bet dažniausiai įsikuria dykvietėse, dirvonuose, pievose ir ganyklose, pakelėse. Apleistose pievose, dirvonuose ir dykvietėse kartais tampa vyraujančiu augalu (Gudžinskas ir kt., 2014). Gana dažnai, nors ne taip gausiai kaip pievose, vienametės šiušelės auga miškuose, ypač kirtavietėse, miškų pakelėse, jaunuolynuose ir krūmynuose.

Kontrolė

Pavieniui augančias vienametes šiušeles geriausia išrauti žydėjimo pradžioje, kai tik ima skleistis pirmieji graižai, sudžiovinti ir galima panaudoti kompostui. Specifiniai metodai gausioms šių augalų populiacijos naikini nesukurti. Jų gausumą galima kontroliuoti per visą vegetacijos laikotarpį dažnai, ne rečiau kaip kartą per 3 savaites, pjaunant žolę ir neleidžiant šiems augalams subrandinti sėklų (Gudžinskas ir kt., 2014). Kadangi dirvožemyje esančios sėklos ilgai išlieka gyvybingos, kontrolė ir naikinimas turi būti vykdomas nuolat ir ne trumpiau kaip 5 metus. Dirvonuose geriausia naikinti taikant agrotechnines priemones ir auginant vienmečius kultūrinius augalus, geriausia vasarinius javus.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.