Žymėtasis vėžys

Statusas

Į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2004 m., į Europos Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2016 m.

Skiriamieji požymiai

Upinių vėžių (Astacidae) šeimos vėžys. Kiautas lygus, tamsiai rudas, žnyplės stambios, apatinė jų pusė ryškiai raudona. Žnyplės pirštų susijungimo vietoje dažniausiai yra ryški melsvai balta dėmė [1]. Už kaklinės vagelės dygliukų, kokius turi kitų Lietuvoje aptinkamų rūšių vėžiai, nėra [2]. Užauga iki 12–16 cm, kartais iki 20–22 cm, ilgio. Skirtingai nuo kitų Lietuvoje aptinkamų vėžių rūšių, gindamiesi žymėtieji vėžiai dažnai iškelia žnyples ir jas atlenkia atgal daugiau kaip 120° kampu.

Kilmė ir bendras paplitimas

Žymėtieji vėžiai savaime paplitę Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje, nuo Kalifornijos pietuose iki Britų Kolumbijos Kanados šiaurėje ir nuo Ramiojo vandenyno pakrančių iki Uolinių kalnų rytuose. Paprastai gyvena gėluose, bet aptinkamas ir mažai druskinguose priekrančių vandenyse. Žymėtieji vėžiai Europoje pirmiausia (1960 m.) buvo introdukuoti Švedijoje. Kadangi Europoje vietiniai plačiažnypliai vėžiai sparčiai nyko, buvo manoma, kad žymėtieji vėžiai gali pakeisti vietinius vėžius, neįvertinus, kad jie dažnai yra pavojingos ligos, vėžių maro, kurį sukelia Aphanomyces astaci, nešiotojai (Taugbøl et al., 2006). Dabar žymėtieji vėžiai gausiai paplitę Suomijoje, Švedijoje, Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, kiek rečiau aptinkama beveik visoje vakarinėje Europoje.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje žymėtieji vėžiai buvo įveisti 1972 m. keliuose uždaruose vandens telkiniuose Trakų ir Vilniaus r. (Cukerzis, 1979). Dabar jie daugiausia paplitę Lietuvos rytinėje dalyje. Gyvena upėse ir ežeruose, gausesnės populiacijos susidaro upėse. Dabar šalyje žinoma daugiau kaip 40 šios rūšies vėžių populiacijų. Žymėtieji vėžiai gana sėslūs, todėl savaime plinta palyginti lėtai. Dažniausiai naujuose vandens telkiniuose atsiranda dėl to, kad žmonės juos nelegaliai perkelia ir įveisia.

Invazyvumo biologija ir poveikis aplinkai

Žymėtieji vėžiai perneša vėžių marą, kuris pavojingas vietinių rūšių vėžiams. Jie yra agresyvūs ir iš užimtų buveinių išstumia kitų rūšių vėžius. Upėse, kuriose apsigyvena žymėtieji vėžiai, visų kitų rūšių vėžiai išnyksta, jų konkurencijos neatlaiko netgi rainuotieji vėžiai. Ežeruose žymėtieji vėžiai gali gyventi kartu su rainuotaisiais vėžiais, nes jie paprastai įsikuria skirtingame gylyje ir tarpusavyje mažiau konkuruoja. Visaėdžiai, minta augalų liekanomis, moliuskais, vabzdžių lervomis, negyvomis žuvimis, detritu. Tarp jų neretas kanibalizmas. Subręsta 3–4 gyvenimo metais, poruojasi rudenį, paprastai spalį–lapkritį. Patelės deda 200–400 ikrų, kuriuos nešioja iki gegužės–birželio. Lietuvoje aptinkami 1–7 m gylyje, dažniausiai ten, kur kietas gruntas (dugnas akmenuotas, molingas ar smėlėtas). Aktyvūs visą parą. Jeigu vandens telkinyje apsigyvena žymėtieji vėžiai, juose vietinių vėžių populiacijos negali atsikurti savaime ir neįmanoma jų sėkmingai reintrodukuoti.

Kontrolė

Žymėtiesiems vėžiams patekus į vandens telkinį, efektyvių priemonių juos išnaikinti nėra. Labai svarbu gyventojus informuoti apie šių vėžių daromą žalą ir aiškinti, kokį pavojų kelia savavališkas jų perkėlimas į naujus vandens telkinius. Ūdros, unguriai, ešeriai, vėgėlės ir kiti natūralūs priešai reikšmingos įtakos jų populiacijų gausumui nedaro. Žymėtuosius vėžius galima gaudyti ištisus metus, neribojamas sugaunamų individų skaičius ir dydis. Šiuos vėžius gaudantis asmuo privalo turėti mėgėjų žvejybos leidimą.

Galerija

Informacijos šaltiniai

Gudžinskas Z., Petrulaitis L., Uogintas D., Vaitonis G., Balčiauskas L., Rakauskas V., Arbačiauskas K., Butkus R., Karalius S., Janulaitienė L., Rašomavičius V., 2023. Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje. Vilnius.